Tarptautinė prekyba – tai sudėtingas pasaulis, kupinas taisyklių, sutarčių ir potencialių nesusipratimų. Įsivaizduokite situaciją: Lietuvos įmonė perka prekes iš Kinijos gamintojo. Kas atsakingas už prekių transportavimą? Kas moka už draudimą? Kur tiksliai rizika už prekių praradimą ar sugadinimą pereina nuo pardavėjo pirkėjui? Būtent į šiuos ir daugelį kitų klausimų atsako „Incoterms“ taisyklės. Tai ne šiaip biurokratinis formalumas, o fundamentalus tarptautinės prekybos kalbos standartas, kurį privalo išmanyti kiekvienas, norintis sėkmingai veikti pasaulinėje rinkoje. Šiame išsamiame gide panagrinėsime, kas yra „Incoterms“, kodėl jie tokie svarbūs ir kaip teisingai juos taikyti savo versle.
Kas yra „Incoterms“ ir kodėl jie būtini?
„Incoterms“ (angl. International Commercial Terms) – tai Tarptautinių prekybos rūmų (angl. International Chamber of Commerce, ICC) sukurtos ir nuolat atnaujinamos tarptautinės prekybos sąlygos, kurios apibrėžia pirkėjo ir pardavėjo pareigas, susijusias su prekių pristatymu. Paprastai tariant, tai yra trijų raidžių kodai (pvz., EXW, FOB, CIF, DDP), kurie įrašomi į pirkimo-pardavimo sutartį ir nurodo, kas, kada ir kur yra atsakingas už prekes. Šios taisyklės nenustato prekės kainos ar apmokėjimo sąlygų, tačiau aiškiai apibrėžia tris esminius dalykus:
- Pristatymo vieta: Kur pardavėjas turi pristatyti prekes, kad būtų laikoma, jog jis įvykdė savo įsipareigojimus.
- Rizikos perėjimas: Kada rizika už prekių praradimą ar sugadinimą pereina nuo pardavėjo pirkėjui. Tai kritiškai svarbus momentas, lemiantis, kas turės padengti nuostolius nelaimės atveju.
- Kaštų pasiskirstymas: Kuri šalis (pirkėjas ar pardavėjas) apmoka transportavimo, draudimo, eksporto ir importo formalumų bei kitas su pristatymu susijusias išlaidas.
Pagrindinis „Incoterms“ tikslas – išvengti dviprasmybių ir nesusipratimų, kylančių dėl skirtingo teisinio reglamentavimo ir komercinės praktikos įvairiose šalyse. Naudodami standartizuotas sąlygas, verslininkai iš Lietuvos, Vokietijos ar Vietnamo gali būti tikri, kad vienodai supranta savo teises ir pareigas. Naujausia taisyklių redakcija – „Incoterms 2020“ – įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., tačiau šalys sutartyje gali susitarti naudoti ir ankstesnes versijas, pavyzdžiui, „Incoterms 2010“, jei tai aiškiai nurodo.
„Incoterms 2020“ Taisyklių Grupės
„Incoterms 2020“ taisyklės yra suskirstytos į dvi pagrindines grupes pagal transporto rūšį. Tai vienas svarbiausių pokyčių, palyginti su ankstesnėmis versijomis, siekiant aiškumo ir paprastumo.
1. Taisyklės, taikomos visoms transporto rūšims:
Šios septynios taisyklės yra universalios ir gali būti naudojamos nepriklausomai nuo to, ar prekės gabenamos jūra, oru, žeme, geležinkeliu, ar kombinuotu būdu (multimodalinis transportas). Jos ypač tinka konteineriniams pervežimams.
- EXW (Ex Works / Iš įmonės)
- FCA (Free Carrier / Franko vežėjas)
- CPT (Carriage Paid To / Transportavimas apmokėtas iki)
- CIP (Carriage and Insurance Paid To / Transportavimas ir draudimas apmokėtas iki)
- DAP (Delivered at Place / Pristatyta į vietą)
- DPU (Delivered at Place Unloaded / Pristatyta į vietą ir iškrauta)
- DDP (Delivered Duty Paid / Pristatyta, muitas sumokėtas)
2. Taisyklės, taikomos tik jūrų ir vidaus vandenų transportui:
Šios keturios taisyklės yra skirtos specifinėms situacijoms, kai prekės kraunamos tiesiai į laivą (pvz., birūs kroviniai, stambiagabaritė technika) ir pristatymo bei rizikos perėjimo taškas yra susijęs su laivu uoste.
- FAS (Free Alongside Ship / Franko laivo bortas)
- FOB (Free On Board / Franko laivas)
- CFR (Cost and Freight / Kaina ir frachtas)
- CIF (Cost, Insurance and Freight / Kaina, draudimas ir frachtas)
Svarbu atkreipti dėmesį, kad neteisingas taisyklės pasirinkimas gali sukelti rimtų problemų. Pavyzdžiui, naudoti FOB taisyklę konteineriniam pervežimui, kai konteineris perduodamas vežėjui terminale, o ne pakraunamas į laivą, yra techniškai neteisinga ir gali lemti ginčus dėl atsakomybės momento.
Išsami „Incoterms 2020“ Taisyklių Analizė
Panagrinėkime kiekvieną taisyklę atskirai, kad suprastumėte, kokias pareigas jos uždeda pirkėjui ir pardavėjui. Taisykles aptarsime keturiose loginėse grupėse (E, F, C, D), kurios parodo didėjantį pardavėjo įsipareigojimų lygį.
E grupė – Minimalūs Pardavėjo Įsipareigojimai
EXW (Ex Works / Iš įmonės)
Pagal EXW sąlygą, pardavėjo atsakomybė yra pati mažiausia. Jis tiesiog turi paruošti prekes savo patalpose (gamykloje, sandėlyje) sutartu laiku. Pirkėjas yra atsakingas už visą tolimesnį procesą: prekių pakrovimą į transporto priemonę, eksporto muitinės formalumų sutvarkymą, transportavimą, importo formalumus ir pristatymą į galutinę vietą. Visa rizika ir visi kaštai pereina pirkėjui nuo to momento, kai prekės yra paruoštos atsiimti. Ši sąlyga dažnai atrodo patraukli pardavėjams, tačiau pirkėjams, ypač neturintiems patirties eksporto šalyje, ji gali būti labai rizikinga ir sudėtinga.
F grupė – Pardavėjas Pristato Vežėjui
FCA (Free Carrier / Franko vežėjas)
Tai viena lanksčiausių ir dažniausiai naudojamų taisyklių. Pagal FCA, pardavėjas pristato prekes pirkėjo nurodytam vežėjui sutartoje vietoje. Rizika pereina pirkėjui, kai prekės perduodamos vežėjui. Svarbus niuansas: jei pristatymo vieta yra pardavėjo patalpos, pardavėjas yra atsakingas už prekių pakrovimą. Jei pristatymas vyksta kitoje vietoje (pvz., uosto terminale), pardavėjas yra atsakingas tik už prekių atvežimą iki tos vietos, o už iškrovimą iš savo transporto priemonės ir pakrovimą į vežėjo transportą atsako pirkėjas. Pardavėjas taip pat privalo sutvarkyti eksporto muitinės formalumus.
FAS (Free Alongside Ship / Franko laivo bortas)
Ši taisyklė taikoma tik jūrų ir vidaus vandenų transportui. Pardavėjas įvykdo savo pareigą, kai pristato prekes prie laivo borto (pvz., ant krantinės arba baržoje) išsiuntimo uoste. Nuo šio momento visa rizika ir tolesni kaštai (pakrovimas į laivą, frachtas, draudimas) pereina pirkėjui. Pardavėjas atsako už eksporto formalumus.
FOB (Free On Board / Franko laivas)
Tai klasikinė jūrų prekybos taisyklė. Pardavėjas pristato prekes ir pakrauna jas į pirkėjo nurodytą laivą išsiuntimo uoste. Rizika pereina pirkėjui tik tada, kai prekės fiziškai atsiduria laive (peržengia laivo denio ribą). Pardavėjas taip pat sutvarko eksporto formalumus. FOB neturėtų būti naudojama konteineriniams pervežimams, nes konteineriai dažniausiai atiduodami terminale, o ne kraunami į laivą tiesiogiai. Tokiu atveju kur kas tinkamesnė yra FCA taisyklė.
C grupė – Pardavėjas Organizuoja Pagrindinį Transportavimą
Šios grupės taisyklės yra specifinės tuo, kad pardavėjas sudaro vežimo sutartį ir apmoka pagrindinį transportavimą iki paskirties vietos, tačiau rizika už prekes pereina pirkėjui dar išsiuntimo šalyje. Tai reiškia, kad jei prekės bus sugadintos gabenimo metu, pretenzijas vežėjui ar draudimo kompanijai turės reikšti pirkėjas.
CPT (Carriage Paid To / Transportavimas apmokėtas iki)
Pardavėjas sudaro sutartį ir apmoka transportavimą iki nurodytos paskirties vietos. Tačiau rizika pereina pirkėjui, kai pardavėjas perduoda prekes pirmajam vežėjui išsiuntimo vietoje. Pardavėjas privalo sutvarkyti eksporto formalumus. Pirkėjas atsako už importo formalumus ir bet kokius kaštus, atsirandančius po prekių atvykimo į paskirties vietą (pvz., iškrovimas, vietinis transportas).
CIP (Carriage and Insurance Paid To / Transportavimas ir draudimas apmokėtas iki)
CIP taisyklė yra labai panaši į CPT, tačiau čia pardavėjas turi papildomą pareigą – savo sąskaita apdrausti prekes pirkėjo naudai nuo praradimo ar sugadinimo rizikos gabenimo metu. Svarbus „Incoterms 2020“ pakeitimas: pagal CIP, pardavėjas privalo užtikrinti maksimalų draudiminį padengimą (Institute Cargo Clauses A), nebent sutarta kitaip. Rizikos perėjimo momentas yra toks pat kaip ir CPT – kai prekės perduodamos pirmajam vežėjui.
CFR (Cost and Freight / Kaina ir frachtas)
Ši taisyklė taikoma tik jūrų transportui. Pardavėjas apmoka visas išlaidas ir frachtą (jūrinio pervežimo kainą), kad prekės būtų pristatytos į paskirties uostą. Tačiau rizika pereina pirkėjui, kai prekės pakraunamos į laivą išsiuntimo uoste (kaip ir FOB atveju). Pardavėjas atsako už eksporto formalumus. Pirkėjas atsako už draudimą, iškrovimą paskirties uoste ir importo formalumus.
CIF (Cost, Insurance and Freight / Kaina, draudimas ir frachtas)
CIF yra viena populiariausių jūrų prekybos sąlygų, analogiška CFR, tačiau pardavėjas papildomai privalo apdrausti prekes pirkėjo naudai gabenimo jūra metu. Svarbu paminėti, kad pagal „Incoterms 2020“, CIF reikalauja tik minimalaus draudiminio padengimo (Institute Cargo Clauses C), skirtingai nei CIP, kur reikalaujamas maksimalus. Jei pirkėjas nori didesnio draudimo, jis turi dėl to susitarti su pardavėju arba apsidrausti papildomai pats. Rizika pereina pirkėjui, kai prekės atsiduria laive išsiuntimo uoste.
D grupė – Maksimalūs Pardavėjo Įsipareigojimai (Pristatymas į Paskirties Vietą)
Pagal šios grupės taisykles, pardavėjas prisiima didžiausią atsakomybę. Jis yra atsakingas už prekių pristatymą ir riziką iki pat nurodytos paskirties vietos pirkėjo šalyje.
DAP (Delivered at Place / Pristatyta į vietą)
Pardavėjas laikomas įvykdžiusiu savo įsipareigojimus, kai pristato prekes į pirkėjo nurodytą vietą, paruoštas iškrovimui (t.y., neiškrautas iš atvykusios transporto priemonės). Pardavėjas prisiima visą riziką ir kaštus, susijusius su prekių gabenimu iki tos vietos. Pirkėjas yra atsakingas už prekių iškrovimą ir importo muitinės formalumų sutvarkymą bei mokesčių sumokėjimą.
DPU (Delivered at Place Unloaded / Pristatyta į vietą ir iškrauta)
Tai nauja taisyklė, atsiradusi „Incoterms 2020“ versijoje, pakeitusi anksčiau buvusią DAT (Delivered at Terminal). DPU yra vienintelė „Incoterms“ taisyklė, kuri įpareigoja pardavėją ne tik pristatyti prekes į paskirties vietą, bet ir jas iškrauti. Pardavėjas prisiima visą riziką tol, kol prekės yra saugiai iškraunamos nurodytoje vietoje. Pirkėjas atsakingas už importo formalumus.
DDP (Delivered Duty Paid / Pristatyta, muitas sumokėtas)
DDP reiškia maksimalius pardavėjo įsipareigojimus. Pardavėjas yra atsakingas už viską: prekių pristatymą į pirkėjo nurodytą vietą, visus transportavimo kaštus, eksporto ir, svarbiausia, importo muitinės formalumų sutvarkymą bei visų muitų ir mokesčių (pvz., PVM) sumokėjimą. Rizika pereina pirkėjui tik tada, kai prekės pristatomos į galutinę vietą, paruoštos iškrovimui. Ši sąlyga yra labai patogi pirkėjui, bet itin rizikinga ir sudėtinga pardavėjui, ypač jei jis gerai neišmano importo šalies įstatymų ir mokesčių sistemos.
Kaip teisingai naudoti „Incoterms“?
Norint išvengti klaidų, svarbu ne tik pasirinkti tinkamą taisyklę, bet ir teisingai ją įforminti sutartyje. Formulė yra paprasta:
[Pasirinkta taisyklė] [Konkreti vieta] Incoterms® 2020
Pavyzdžiui: FCA Vilnius Airport, Lithuania Incoterms® 2020 arba CIF Port of Klaipėda, Lithuania Incoterms® 2020.
Nenurodžius tikslios vietos, taisyklė praranda prasmę. Pavyzdžiui, parašius tiesiog „FOB Incoterms 2020“, lieka neaišku, kuriame uoste pardavėjas turi pakrauti prekes. Kuo tiksliau apibrėšite vietą (adresą, terminalo numerį, uosto prieplauką), tuo mažiau erdvės liks interpretacijoms ir ginčams.
Renkantis taisyklę, Lietuvos verslui verta atsižvelgti į kelis faktorius: savo patirtį tarptautinėje logistikoje, santykius su partneriais, norimą kontrolės lygį ir rizikos toleranciją. Pradedantiesiems importuotojams gali būti saugiau rinktis D grupės taisykles (pvz., DAP), kur pardavėjas pasirūpina didžiąja dalimi logistikos. Tuo tarpu patyrę eksportuotojai ar importuotojai, turintys patikimus logistikos partnerius, dažnai renkasi F (pvz., FCA) arba C (pvz., CPT/CIP) grupės taisykles, nes tai leidžia geriau kontroliuoti transportavimo procesą ir kaštus.
„Incoterms“ – tai ne teisinė prievolė, o komercinės praktikos standartas. Tačiau, įtraukus juos į sutartį, jie tampa teisiškai įpareigojančia jos dalimi. Todėl išmanyti šias taisykles yra ne prabanga, o būtinybė, leidžianti užtikrinti sklandžią tarptautinę prekybą, išvengti brangiai kainuojančių klaidų ir kurti tvirtus partnerystės santykius visame pasaulyje.