Pasaulyje yra kalbų, kurios tiesiog skamba kitaip. Jos ne tik perduoda informaciją, bet ir pačios savaime yra tarsi muzika. Viena tokių – italų kalba. Užsimerkite ir įsivaizduokite: saulėta Romos aikštė, ore tvyro ką tik išvirtos espreso kavos aromatas, o fone skamba gyvas, ekspresyvus ir neįtikėtinai melodingas pokalbis. Tai – italų kalbos magija. Ji asocijuojasi su opera, Renesanso menu, aukštąja mada, gardžiausiu maistu ir, žinoma, tuo nepakartojamu gyvenimo džiaugsmo pojūčiu, kurį patys italai vadina „la dolce vita“ – saldus gyvenimas. Tačiau kas slypi už šio melodingo fasado? Kokia šios kalbos istorija, struktūra ir kodėl kiekvienam lietuviui verta bent truputį prie jos prisiliesti?
Nuo Romos forumo iki Dante’s šedevro: kalbos gimimas
Daugelis klaidingai mano, kad italų kalba yra tiesioginė klasikinės lotynų kalbos, kuria kalbėjo Ciceronas ir Julijus Cezaris, palikuonė. Tiesa yra šiek tiek sudėtingesnė ir kur kas įdomesnė. Italų kalba, kaip ir kitos romanų kalbos (ispanų, prancūzų, portugalų, rumunų), išsivystė ne iš rafinuotos literatūrinės lotynų kalbos, o iš liaudiškosios, arba „vulgarosios“ lotynų kalbos (lot. sermo vulgaris). Tai buvo kalba, kuria kasdien bendravo Romos imperijos kareiviai, pirkliai ir eiliniai piliečiai. Jai byrant, skirtinguose regionuose izoliuotos bendruomenės pradėjo šią bendrą kalbą keisti savaip, pridedant vietinių tarmių ir substratų įtakos.
Po Romos imperijos žlugimo Apeninų pusiasalis tapo tikru dialektų katilu. Kiekvienas miestas-valstybė, kiekvienas regionas turėjo savo kalbą: siciliečių, neapoliečių, venetų, lombardų ir daugybę kitų. Ilgą laiką atrodė, kad Italija taip ir neturės vienos, bendros kalbos. Viskas pasikeitė XIV amžiuje, kai scenoje pasirodė trys Toskanos regiono, o tiksliau – Florencijos, literatai: Dante Alighieri, Francesco Petrarca ir Giovanni Boccaccio.
Būtent Dante yra laikomas modernios italų kalbos tėvu. Savo epinėje poemoje „Dieviškoji komedija“ (Divina Commedia) jis priėmė drąsų ir tuo metu revoliucinį sprendimą – rašyti ne prestižine laikoma lotynų kalba, o savo gimtuoju Florencijos dialektu. Jis įrodė, kad liaudies kalba yra pakankamai turtinga, lanksti ir išraiškinga, kad ja būtų galima kurti aukščiausio lygio literatūrą. Petrarca ir Boccaccio pasekė jo pavyzdžiu, ir Florencijos dialektas pamažu įgijo ypatingą statusą. Jis tapo kultūros, mokslo ir meno kalba, nors politiškai Italija dar šimtmečius išliko susiskaldžiusi.
Galutinis taškas buvo padėtas tik XIX amžiuje, Italijos suvienijimo (Risorgimento) metu. Reikėjo bendros kalbos, kuri suvienytų visus šalies gyventojus. Po ilgų debatų, vadinamųjų „Questione della lingua“ (kalbos klausimas), buvo nuspręsta standartine italų kalba paskelbti būtent Toskanos dialektą, kurį papildomai „nušlifavo“ rašytojas Alessandro Manzoni savo romane „Sužadėtiniai“ (I Promessi Sposi). Vis dėlto, net ir priėmus oficialų standartą, didžioji dalis italų kasdieniame gyvenime ir toliau kalbėjo savo regioniniais dialektais. Tik XX amžiuje, atsiradus radijui ir televizijai, standartinė italų kalba iš tiesų paplito po visą šalį ir tapo visų italų bendravimo priemone.
Kalbos anatomija: kodėl ji taip gražiai skamba?
Kiekvienas, girdėjęs italų kalbą, patvirtins – ji dainuoja. Šis melodingumas nėra atsitiktinumas, o slypi pačioje kalbos fonetinėje ir morfologinėje struktūroje.
- Balsių dominavimas: Viena pagrindinių priežasčių – gausus balsių naudojimas. Beveik kiekvienas žodis baigiasi balsiu (amore, casa, amico, bello), o priebalsių samplaikos yra retos. Tai sukuria sklandų, tekantį garsų srautą, be aštrių, kapotų perėjimų, būdingų kai kurioms germanų ar slavų kalboms.
- Atviri skiemenys: Dauguma skiemenų italų kalboje yra atviri, t. y., baigiasi balsiu (pvz., ca-sa, a-mo-re). Tai leidžia garsui laisvai sklisti, suteikia kalbai erdvumo ir skambesio.
- Dvigubi priebalsiai (consonanti doppie): Ypatingo ritmo kalbai suteikia dvigubi priebalsiai, pavyzdžiui, žodžiuose mamma, anno, bello, caffè. Jie tariami ilgiau ir su didesniu intensyvumu, sukurdami savotišką pauzę ir pabrėžimą, kuris paįvairina kalbos ritmiką.
- Aiškus kirčiavimas: Nors kirčiavimo taisyklės turi išimčių, daugumoje žodžių kirtis krenta ant priešpaskutinio skiemens. Tai suteikia kalbai nuspėjamą, banguojančią melodiją.
Žinoma, neįmanoma kalbėti apie italų kalbą nepaminėjus gestų. Tai ne mitas – gestikuliacija yra neatsiejama bendravimo dalis. Ji papildo žodžius, suteikia jiems emocinį atspalvį, pabrėžia prasmę ar netgi gali visiškai pakeisti žodinį pasakymą. Mokytis italų kalbos – tai mokytis ne tik žodžių ir gramatikos, bet ir šio unikalaus kūno kalbos meno.
Gramatikos labirintai: ar sunku išmokti?
Lietuviui, kurio gimtoji kalba priklauso Baltų kalbų grupei, italų gramatika iš pradžių gali pasirodyti ir lengvesnė, ir sunkesnė tam tikrais aspektais.
Kas lengva? Tarimas. Italų kalbos garsai yra labai artimi lietuviškiems. Raidės dažniausiai tariamos taip, kaip rašomos, su keliomis specifinėmis išimtimis (pvz., „c“ prieš „e“ ar „i“ tariama kaip „č“, o „g“ – kaip „dž“). Alfabetas taip pat lotyniškas, todėl nereikia mokytis naujų rašmenų. Daiktavardžių giminės (vyriškoji ir moteriškoji) lietuviams taip pat yra suprantama koncepcija, nors italų kalboje ji paremta ne linksniuotėmis, o galūnėmis (dažniausiai -o vyriškajai giminei, -a moteriškajai).
Kas sudėtinga? Veiksmažodžiai. Tai, ko gero, didžiausias iššūkis besimokantiesiems. Italų kalba turi tris pagrindines veiksmažodžių asmenuotes (-are, -ere, -ire), daugybę laikų (dabartis, keli būtasis laikai, būsimasis, sąlygos nuosaka, subjunktyvas ir t.t.), ir, žinoma, gausybę netaisyklingų veiksmažodžių. Subjunktyvas (Congiuntivo), išreiškiantis abejonę, norą ar netikrumą, ypač vargina užsieniečius, nes lietuvių kalboje atitikmens neturi. Taip pat reikia priprasti prie artikelio sistemos (žymimieji il, lo, la, i, gli, le ir nežymimieji un, uno, una), kurios lietuvių kalboje nėra.
Vis dėlto, nereikėtų išsigąsti. Italų kalbos struktūra yra labai logiška. Įveikus pradinius sunkumus ir perpratus pagrindinius principus, tolesnis mokymasis tampa kur kas sklandesnis. Svarbiausia – nuoseklumas ir praktika.
Kodėl verta atverti duris į itališką pasaulį?
Gyvename globaliame pasaulyje, kur anglų kalba atrodo atveria visas duris. Tad kam dar mokytis italų kalbos? Priežasčių yra daugiau nei manote.
- Kultūrinis lobynas. Mokėdami italų kalbą, galėsite be vertėjų pagalbos skaityti Dante’s eiles, mėgautis Federico Fellini ar Paolo Sorrentino filmais originalo kalba, suprasti operų libretus ir visa esybe pasinerti į tūkstantmetę Italijos kultūrą.
- Nepakartojamos kelionės. Italija – viena populiariausių turistinių krypčių pasaulyje. Tačiau patirtis, kai su vietiniu kepėju galite pasikalbėti apie duonos receptą, o su senjora turguje – apie prinokusius pomidorus, yra nepalyginamai turtingesnė. Mokėdami kalbą, pamatysite tikrąją Italiją, esančią toli nuo išmintų turistinių takų.
- Karjeros galimybės. Lietuva palaiko glaudžius ekonominius ryšius su Italija. Italų kalbos mokėjimas gali tapti dideliu pranašumu verslo, logistikos, turizmo, dizaino, mados ar maisto pramonės srityse.
- Smegenų mankšta. Bet kurios naujos kalbos mokymasis gerina atmintį, lavina kūrybiškumą ir analitinį mąstymą. Tai puiki investicija į savo protinius gebėjimus.
- Vartai į kitas kalbas. Išmokus italų kalbą, bus kur kas lengviau perprasti ir kitas romanų kalbas – ispanų, prancūzų ar portugalų, nes jų gramatinė struktūra ir žodynas turi daugybę panašumų.
Pirmieji žingsniai: kaip pradėti?
Įkvėptiems šio melodingo pasaulio, belieka tik pradėti mokytis. Štai keletas patarimų, kaip tai padaryti efektyviai:
- Pradėkite nuo garsų. Skirkite laiko išmokti taisyklingai tarti garsus, ypač tuos, kurie skiriasi nuo lietuvių kalbos. Tai padės pamatus tolesniam sklandžiam kalbėjimui.
- Naudokitės programėlėmis. Duolingo, Babbel, Memrise – puikūs įrankiai pradinei pažinčiai su žodynu ir pagrindinėmis frazėmis.
- Apsupkite save kalba. Klausykitės itališkos muzikos – nuo Luciano Pavarotti iki grupės „Måneskin“. Žiūrėkite itališkus filmus ar serialus, iš pradžių su lietuviškais subtitrais, vėliau – su itališkais. Klausykitės tinklalaidžių (podcast’ų), skirtų besimokantiesiems.
- Nebijokite klysti. Italai yra labai atviri ir draugiški žmonės. Jie tikrai įvertins jūsų pastangas kalbėti jų kalba, net jei darysite klaidų. Praktikuokitės, kalbėkite, nebijokite atrodyti juokingai – tai vienintelis kelias į priekį.
- Susiraskite kalbos partnerį. Specialiose programėlėse ar socialiniuose tinkluose galite susirasti italą, kuris nori mokytis lietuvių kalbos. Taip galėsite praktikuotis ir padėti vienas kitam.
- Gaminkite itališkai! Susiraskite receptą itališkai ir bandykite jį įgyvendinti. Tai smagus ir „skanus“ būdas išmokti naujų žodžių, susijusių su maistu ir virtuve.
Italų kalba yra daug daugiau nei tik komunikacijos įrankis. Tai raktas, atveriantis duris į pasaulį, kupiną aistros, istorijos, grožio ir gyvenimo džiaugsmo. Tai investicija ne tik į žinias, bet ir į patirtis, kurios praturtins jūsų gyvenimą. Tad galbūt jau šiandien verta išmokti pirmąjį žodį? Pavyzdžiui, ciao!