Kiekvienas vairuotojas, planuojantis kelionę automobiliu už Lietuvos ribų, anksčiau ar vėliau susiduria su neišvengiamu klausimu – kiek kainuos kelias? Nesvarbu, ar tai verslo išvyka vilkiku, ar šeimos atostogos kemperiu link Adrijos jūros, kuro kaina Europoje tampa vienu pagrindinių kelionės biudžeto eilučių. Tačiau skaičiai degalinių švieslentėse pasakoja ne tik apie naftos rinkos svyravimus. Tai istorija apie valstybių mokestinę politiką, geopolitinius sprendimus ir net kultūrinius skirtumus, kurie lemia, kodėl kirtus vieną sieną baką norisi pripildyti iki viršaus, o kitoje šalyje – tik tiek, kad užtektų iki artimiausio pasienio.
Šiame straipsnyje panagrinėsime ne tik sausus skaičius, bet ir priežastis, slypinčias už jų. Kodėl kaimyninėje Lenkijoje degalai dažnai pigesni nei Lietuvoje? Kodėl Norvegija, būdama viena didžiausių naftos gavėjų, savo piliečiams parduoda vienus brangiausių degalų pasaulyje? Ir svarbiausia – kaip protingai planuoti maršrutą, kad degalų sąskaita netaptų nemalonia staigmena?
Kas iš tikrųjų sudaro litro kainą?
Dažnai piktinamės pamatę kylančias kainas degalinėse, kaltindami degalinių tinklus godumu ar naftos šeichus manipuliacijomis. Tačiau realybė yra kiek sudėtingesnė ir, deja, labiau biurokratinė. Didžiąją dalį to, ką sumokame už litrą benzino ar dyzelino, sudaro ne patys degalai, o mokesčiai.
Europos Sąjungoje galioja taisyklė, kad valstybės narės negali taikyti mažesnio akcizo nei nustatytas minimumas, tačiau viršutinė riba nėra apibrėžta. Būtent čia ir atsiranda milžiniški skirtumai. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Olandija ar Italija istoriškai taiko labai aukštus akcizus degalams, motyvuodamos tai ekologija ir biudžeto pildymu. Tuo tarpu Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą, Lenkiją ar Rumuniją, dažniausiai laikosi arčiau minimalios nustatytos ribos, siekdamos išlaikyti konkurencingumą ir neapsunkinti savo ekonomikų, kurios vis dar stipriai priklausomos nuo logistikos.
Be akcizo, įtakos turi ir pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris Europoje svyruoja nuo 17 iki 27 procentų. Pridėkime dar privalomąjį biokuro priedą, saugojimo mokesčius bei degalinių maržas, ir pamatysime, kad pati „nafta” sudaro tik apie 30–40 procentų galutinės kainos. Todėl net jei pasaulinė naftos kaina kristų drastiškai, degalinėje tai pajustume tik iš dalies.
Lenkijos fenomenas: kodėl kaimyno žolė visada žalesnė?
Lietuviams kuro kaina Europoje dažniausiai asocijuojasi su vienu konkrečiu klausimu: „Kiek dabar kainuoja Lenkijoje?”. Tai tapo savotišku nacionaliniu sportu – važiuoti į Suvalkus ne tik dešrelių, bet ir pilno bako degalų. Ir tam yra svarių ekonominių priežasčių.
Lenkija, turėdama didelę vidaus rinką ir savo naftos perdirbimo pajėgumus (pavyzdžiui, milžinišką „Orlen” koncerną), gali lanksčiau žaisti didmeninėmis kainomis. Be to, politiniai sprendimai Varšuvoje dažnai būna nukreipti į vartotojų apsaugą infliacijos metu – prisiminkime laikinus PVM mažinimus degalams, kurie sukėlė tikrą „degalų turizmo” bangą pasienyje. Lietuva, būdama mažesnė rinka ir turėdama kitokią mokestinę strategiją, dažnai pralaimi šią kainų kovą.
Tačiau vairuotojams svarbu suprasti, kad skirtumas ne visada yra toks drastiškas, kad atsipirktų specialus važiavimas šimtus kilometrų. Skaičiuojant tikrąją naudą, būtina įvertinti automobilio amortizaciją ir sugaištą laiką. Visgi, tranzitu vykstantiems per Lenkiją Vakarų Europos link, prisipilti pilną baką prieš Vokietijos sieną yra auksinė taisyklė.
Vakarų Europa: kur prasideda brangymetis?
Kirtus Oderio upę ir įvažiavus į Vokietiją, vairuotojus pasitinka kitokia realybė. Vokietija, Prancūzija, Beniliukso šalys – tai regionas, kuriame automobilis yra prabanga, o ne tik susisiekimo priemonė. Čia kuro kaina Europoje pasiekia kitą lygį. Vokietijoje, nors greitkeliai (autobahnai) vis dar nemokami lengviesiems automobiliams, degalų kainos kompensuoja šią privilegiją.
Ypatingą dėmesį keliaujantys turėtų atkreipti į kainodarą greitkeliuose. Vokietijoje, Italijoje ar Prancūzijoje degalai greitkelio kolonėlėse gali būti 20–30 centų brangesni nei miesteliuose ar šalia prekybos centrų. Tai vadinamasis „patogumo mokestis”. Skubantis turistas ar tolimųjų reisų vairuotojas neturi laiko ieškoti pigesnės alternatyvos, todėl moka brangiau. Patyrę keliautojai naudoja mobiliąsias programėles ir išsuka iš greitkelio kelis kilometrus, kad sutaupytų iki 10–15 eurų vienam bakui. Tai paprasta, bet efektyvi strategija.
Italija ir Olandija – brangumo lyderės
Jei planuojate kelionę į Italiją, pasiruoškite psichologiškai. Čia degalų kainos istoriškai yra vienos aukščiausių žemyne. Italijos vyriausybė per dešimtmečius į degalų akcizą įtraukė įvairius mokesčius, skirtus padengti ekstremalių situacijų (pavyzdžiui, žemės drebėjimų) padarinius, ir šie mokesčiai niekur nedingo. Olandija taip pat garsėja itin aukštomis benzino kainomis, skatindama gyventojus persėsti į elektromobilius arba ant dviračių.
Skandinavijos paradoksas
Keliaujant į šiaurę, situacija tampa dar įdomesnė. Norvegija, Švedija, Danija ir Suomija pasižymi itin aukštu pragyvenimo lygiu, o tai atsispindi ir kuro kainose. Tačiau Norvegijos atvejis yra unikalus. Šalis, kuri yra viena didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, savo degalinėse kainas laiko aukštumose. Kodėl?
Tai sąmoninga valstybės politika. Norvegija pajamas iš naftos investuoja į ateities kartų fondą („Oil Fund”), o aukštais mokesčiais vidaus rinkoje skatina perėjimą prie žaliosios energetikos. Ne veltui Norvegija yra pasaulinė lyderė pagal elektromobilių skaičių vienam gyventojui. Vairuoti vidaus degimo varikliu varomą automobilį ten darosi finansiškai nepatrauklu ne tik dėl kuro, bet ir dėl kelių mokesčių bei parkavimo kainų. Keliautojams tai signalas – Skandinavijoje biudžetą planuoti reikia su dideliu rezervu.
Pietų kryptis: Balkanų mozaika
Vis populiarėjant kelionėms automobiliu į Kroatiją, Juodkalniją ar Graikiją, svarbu apžvelgti ir šį regioną. Balkanai – tai tikra kainų mozaika. Slovėnija ir Kroatija pastaraisiais metais ėmėsi reguliuoti degalų kainas, ypač turistinio sezono metu, kad neprarastų konkurencingumo. Čia kainos dažnai būna artimos lietuviškoms arba šiek tiek aukštesnės, tačiau vis tiek mažesnės nei Italijoje ar Austrijoje.
Keliaujant dar toliau, pavyzdžiui, į Bosniją ir Hercegoviną ar Šiaurės Makedoniją, galima rasti tikrų „kainų oazių”, kur degalai kainuoja gerokai pigiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Tačiau čia iškyla kuro kokybės klausimas. Nors situacija gerėja, dyzelinių automobilių su jautriomis įpurškimo sistemomis savininkams rekomenduojama rinktis tik didelius, žinomus degalinių tinklus.
Dyzelinas, Benzinas ar Dujos: kas apsimoka labiau?
Ilgą laiką Europa buvo „dyzelinis žemynas”. Dyzelinas buvo pigesnis už benziną daugelyje šalių dėl mažesnių akcizų, skatinant komercinį transportą. Tačiau po „Dieselgate” skandalo ir vis griežtėjant ekologiniams reikalavimams, tendencijos keičiasi. Kai kuriose šalyse dyzelino kaina susilygino su benzinu ar net jį pralenkė. Be to, vis daugiau miestų centrų (pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje) riboja senesnių dyzelinių automobilių eismą.
Suskystintos naftos dujos (LPG) – tai dar vienas aspektas. Lietuvoje ir Lenkijoje tai itin populiaru, tačiau Vakarų Europoje dujų degalinių tinklas nėra toks tankus. Vokietijoje ar Olandijoje jų rasite, tačiau Ispanijoje ar Suomijoje tai gali tapti iššūkiu. Keliaujantiems su dujine įranga būtina iš anksto pasidomėti adapteriais (antgaliais), nes jie skiriasi priklausomai nuo šalies. Pavyzdžiui, Vokietijoje naudojamas kitoks standartas nei Lenkijoje ar Lietuvoje.
Elektromobiliai: ar tai vis dar pigiau?
Kalbėdami apie kuro kainą Europoje, negalime ignoruoti elektros. Kelionės elektromobiliais per Europą tampa realybe, tačiau ar tai visada pigiau? Viešojo įkrovimo stotelių kainos greitkeliuose (pvz., „Ionity” tinkle) gali būti šokiruojančios ir, perskaičiavus į nuvažiuotus kilometrus, kartais prilygti ar net viršyti dyzelinio automobilio sąnaudas.
Tačiau elektromobiliai turi kitų privalumų: nemokami keliai kai kuriose šalyse, galimybė važiuoti „A” juostomis ar nemokamas parkavimas miestuose. Sumaniai planuojant ir kraunantis viešbučiuose ar lėtesnėse stotelėse, kelionė gali būti pigesnė, tačiau reikalauja daugiau planavimo nei tradiciniu automobiliu.
Kaip sutaupyti keliaujant: praktiniai patarimai
Nepriklausomai nuo to, kokia kuro kaina Europoje vyraus jūsų kelionės metu, yra būdų sumažinti išlaidas:
- Venkite greitkelių degalinių. Kaip minėta, skirtumas gali siekti iki 30 centų už litrą. Išsukti iš kelio dažnai užtrunka tik 5–10 minučių.
- Naudokite programėles. Programėlės, tokios kaip „Waze”, „Google Maps” ar specializuotos (pvz., „Fuel Flash” Vokietijoje), rodo realaus laiko kainas.
- Pripildykite baką „pigiose” šalyse. Prieš kirsdami sieną iš Lenkijos į Vokietiją, iš Slovėnijos į Italiją ar iš Liuksemburgo (kuris garsėja mažais mokesčiais) į Prancūziją, būtinai papildykite atsargas.
- Stebėkite valiutų kursus. Jei keliaujate ne euro zonoje (Lenkija, Čekija, Vengrija, Šveicarija), atkreipkite dėmesį, kokiu kursu bankas konvertuoja mokėjimą. Kartais geriau atsiskaityti vietine valiuta, o ne leisti terminalui konvertuoti į eurus (DCC paslauga dažniausiai nenaudinga pirkėjui).
- Vairavimo stilius. Važiuojant Vokietijos autobanu 160 km/h greičiu, degalų sąnaudos išauga eksponentiškai. Sumažinus greitį iki 120–130 km/h, galima sutaupyti iki 20–30% degalų.
Ateities prognozės: ar bus pigiau?
Žvelgiant į ateitį, naivu tikėtis, kad kuro kaina Europoje drastiškai mažės. Europos Sąjungos Žaliasis kursas („Green Deal”) numato laipsnišką iškastinio kuro atsisakymą. Tai reiškia, kad anglies dioksido mokesčiai tik didės, o tai neišvengiamai atsispindės kainose degalinėse. Tikslas yra aiškus – padaryti vidaus degimo variklius nepatrauklius.
Kita vertus, geopolitiniai neramumai Artimuosiuose Rytuose ar sprendimai OPEP+ organizacijoje visada gali sukelti laikinus kainų šuolius. Todėl stabilumo tikėtis neverta. Verslui tai signalas optimizuoti logistikos grandines, o privatiems vartotojams – galbūt greičiau svarstyti apie alternatyvas.
Apibendrinimas: informacija – geriausias kuras
Kuro kaina Europoje yra dinamiškas, nuolat kintantis organizmas. Nėra vieno atsakymo, kur piltis geriausia, nes tai priklauso nuo jūsų maršruto, automobilio tipo ir net paros laiko. Tačiau viena taisyklė galioja visada: informuotas vairuotojas moka mažiau.
Neleiskite, kad degalų kainos taptų pagrindiniu kelionės prisiminimu. Su trupučiu planavimo ir žinojimu, kurioje šalyje „skauda” labiausiai, galite sutaupyti reikšmingą sumą, kurią daug maloniau išleisti itališkiems ledams, prancūziškam sūriui ar tiesiog dar vienai nakvynei su vaizdu į kalnus. Galų gale, kelionė automobiliu yra laisvė, o už laisvę visada tenka šiek tiek susimokėti – tik geriau mokėti protingai.