Lietuvos ekonominėje padangėje netrūksta ryškių asmenybių – bankų analitikų, kurie kasdien komentuoja BVP pokyčius, infliacijos šuolius ar nekilnojamojo turto rinkos vingius. Tačiau net ir šiame triukšmingame informaciniame lauke Aleksandras Izgorodinas išsiskiria savitu balsu. Jis nėra tik sausų skaičių interpretuotojas; jis yra ekonomistas, gebantis „prakalbinti“ pramonės stakles ir eksporto srautus, paverčiantis sudėtingus makroekonominius duomenis suprantamais signalais tiek smulkiajam verslininkui, tiek didžiosios gamyklos vadovui.
Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime A. Izgorodino karjeros kelią, jo unikalų analitinį stilių, svarbiausias įžvalgas apie Lietuvos ūkio raidą bei priežastis, kodėl jo nuomonė tapo viena labiausiai cituojamų šalies žiniasklaidoje. Tai nėra tiesiog biografija – tai Lietuvos ekonomikos atspindys per vieno aštriausių šalies analitikų prizmę.
Nuo pramonės analitikos iki plačiųjų vandenų: Karjeros evoliucija
Norint suprasti, kodėl A. Izgorodino prognozės dažnai skiriasi nuo kitų bankų ekonomistų, būtina pažvelgti į jo profesines šaknis. Daugelis makroekonomistų karjerą pradeda akademiniuose sluoksniuose arba centriniuose bankuose, kur dominuoja teoriniai modeliai. Tuo tarpu A. Izgorodinas ilgą laiką dirbo Lietuvos pramonininkų konfederacijoje (LPK).
Darbas su pramonininkais suformavo specifinį, labai pragmatišką požiūrį į ekonomiką. Čia analitika nebuvo tik teorinis pratimas – ji turėjo tiesioginę įtaką gamybos planavimui, eksporto strategijoms ir lobizmui. Būtent LPK jis išmoko vertinti ekonomiką ne tik per vartojimo prizmę (kaip dažnai daro mažmeninės bankininkystės atstovai), bet per gamybos grandines, žaliavų kainas ir užsienio prekybos partnerių sveikatą.
Vėliau, prisijungęs prie nebankinio finansuotojo „SME Finance“, jis dar labiau pagilino savo žinias apie smulkųjį ir vidutinį verslą (SVV). Tai jam leido pamatyti tą ekonomikos dalį, kuri dažnai lieka didžiųjų bankų ataskaitų paraštėse – smulkiųjų įmonių apyvartinių lėšų trūkumą, jautrumą palūkanų normoms ir atsiskaitymų vėlavimus. Nuo 2023 m. rugsėjo tapęs „Citadele“ banko ekonomistu, A. Izgorodinas sujungė šias patirtis, tapdamas vienu universaliausių ekspertų rinkoje.
Analitinis braižas: Kodėl verslas juo pasitiki?
A. Izgorodino sėkmės paslaptis slypi jo gebėjime operuoti vadinamaisiais išankstiniais rodikliais (angl. leading indicators). Daugelis oficialių statistikos duomenų (pvz., BVP ar nedarbo lygis) yra „vėluojantys“ – jie parodo, kas įvyko prieš mėnesį ar ketvirtį. Tuo tarpu verslui reikia žinoti, kas įvyks rytoj.
- PMI indeksų analizė: A. Izgorodinas yra vienas aktyviausių Pirkimo vadybininkų indeksų (PMI) stebėtojų Lietuvoje. Jis nuolat analizuoja Vokietijos, euro zonos ir pasaulio gamybos lūkesčius, iš to darydamas išvadas apie būsimus Lietuvos eksportuotojų užsakymus dar prieš jiems realiai sumažėjant.
- Elektros ir kuro vartojimas: Kitas jo mėgstamas operatyvus rodiklis – pramonės elektros suvartojimas. Jei gamyklos vartoja mažiau elektros, vadinasi, gamybos apsukos lėtėja, net jei oficiali statistika to dar nerodo.
- Kortelių duomenys: Dirbdamas bankiniame sektoriuje, jis aktyviai naudoja nuasmenintus atsiskaitymų kortelėmis duomenis, kad realiuoju laiku įvertintų vartotojų pasitikėjimą ir išlaidų struktūrą.
Šis „laikymo rankos ant pulso“ metodas leidžia jam dažnai būti vienu žingsniu priekyje ir įspėti apie artėjančias audras arba, priešingai, nuraminti rinką, kai viešojoje erdvėje kyla nepagrįsta panika.
„Dviejų greičių“ Lietuvos ekonomika
Viena ryškiausių pastarųjų metų A. Izgorodino tezių – vadinamosios „dviejų greičių“ ekonomikos koncepcija. 2024–2025 metų sandūroje jis nuolat akcentavo didėjantį atotrūkį tarp vidaus vartojimo ir eksporto sektorių. Ši įžvalga tapo esmine verslo planavimui.
1. Vidaus vartojimo renesansas
Ekonomistas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Lietuvos vartotojas yra itin atsparus. Net ir esant aukštai infliacijai, o vėliau – aukštoms palūkanoms, jis prognozavo vartojimo atsigavimą. Jo argumentai rėmėsi stipria darbo rinka: kol žmonės turi darbą ir jų atlyginimai auga sparčiau nei kainos (realių pajamų augimas), tol vidaus prekyba ir paslaugos klestės. A. Izgorodinas teisingai numatė, kad 2025 m. būtent vidaus vartojimas taps pagrindiniu BVP augimo varikliu, kompensuojančiu pramonės strigimą.
2. Pramonės iššūkiai ir Vokietijos šešėlis
Kita medalio pusė, apie kurią A. Izgorodinas kalba bene garsiausiai iš visų Lietuvos ekonomistų, yra pramonės priklausomybė nuo Vokietijos. Jis dažnai naudoja terminą „techninė recesija“ apibūdindamas situaciją Lietuvos gamybos sektoriuje. Jo analizė rodo tiesioginį ryšį: kai „vokietis nustoja pirkti baldus“, „lietuvis nustoja juos gaminti“.
Jis itin detaliai aiškina, kaip Vokietijos pramonės stagnacija (lemiama brangios energetikos ir Kinijos konkurencijos) per subrangos grandines „užkrečia“ Lietuvos inžinerinę ir baldų pramonę. Šis blaivus, kartais net pesimistinis požiūris į eksporto rinkas padeda Lietuvos įmonėms realistiškiau vertinti savo galimybes ir ieškoti alternatyvių rinkų ne tik Europoje, bet ir JAV ar Azijoje.
Darbo rinka: Atlyginimų ir infliacijos spiralė
Dar viena sritis, kurioje A. Izgorodino ekspertizė yra nepakeičiama – darbo rinkos dinamika. Lietuvai susiduriant su sparčiu atlyginimų augimu, verslas nuolat kelia klausimą: ar tai tvaru? Ekonomistas čia užima subalansuotą poziciją.
Jis pabrėžia, kad spartus minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimas turi dvejopą efektą. Iš vienos pusės, tai skatina vidaus vartojimą ir „ištraukia“ ekonomiką iš duobės. Iš kitos pusės, jis įspėja apie grėsmę Lietuvos konkurencingumui. A. Izgorodinas dažnai analizuoja darbo našumo ir atlyginimų augimo santykį, rodydamas, kad jei algos auga dviženkliais skaičiais, o našumas nesikeičia, Lietuva rizikuoja tapti per brangia šalimi užsienio investuotojams.
Jo prognozės 2025 metams apie ~7–8 proc. atlyginimų augimą ir ~2.5–3 proc. infliaciją tapo orientyru daugeliui įmonių formuojant biudžetus. Jis ramina, kad infliacijos „baubas“ jau praeityje, tačiau perspėja, kad paslaugų kainos ir toliau augs dėl brangstančios darbo jėgos.
Finansų rinkos ir „pigių pinigų“ era
Tapęs „Citadele“ banko ekonomistu, A. Izgorodinas daugiau dėmesio ėmė skirti ir monetarinei politikai. Jo komentarai apie Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimus yra itin laukiami būsto paskolų turėtojų ir verslo.
Skirtingai nuo kai kurių kolegų, kurie vengia konkrečių prognozių apie palūkanų normas, A. Izgorodinas drąsiai modeliuoja Euribor ateitį. Jis aiškiai komunikuoja rinkos lūkesčius – pavyzdžiui, prognozuodamas, kad Euribor kritimas iki 2 proc. ribos 2025 m. vasarą taps esminiu impulsu nekilnojamojo turto rinkos atsigavimui. Šis konkretumas padeda gyventojams priimti sprendimus: ar fiksuoti palūkanas, ar laukti, ar pirkti būstą dabar.
Be to, jis akcentuoja, kad „pigių pinigų“ eros sugrįžimas yra gyvybiškai svarbus Lietuvos investiciniam klimatui. Verslas, kuris 2023–2024 m. stabdė plėtrą dėl brangaus skolinimosi, anot A. Izgorodino, 2025-aisiais „atrakins“ investicinius portfelius, kas sukurs naują augimo bangą statybų ir technologijų sektoriuose.
Komunikacijos stilius: Kodėl jį mėgsta žiniasklaida?
Ekonomisto vertė matuojama ne tik jo žiniomis, bet ir gebėjimu jas perduoti. A. Izgorodinas yra tikras komunikacijos meistras. Jo citatos žiniasklaidoje dažnai pasižymi vaizdingumu ir aiškumu.
- Jokių „paukščių kalbos“ terminų: Jis vengia pernelyg akademinio žargono, nebent tai būtina. Vietoj „agreguota paklausa“, jis pasakys „žmonių noras pirkti“.
- Greita reakcija: Žurnalistai vertina jo operatyvumą. Pasirodžius naujiems duomenims, A. Izgorodino komentaras dažnai pasirodo vienas pirmųjų, suformuodamas pirminį naratyvą apie įvykį.
- Objektyvumas be politikos: Nors ekonomika ir politika yra glaudžiai susijusios, A. Izgorodinas stengiasi išlaikyti technokrato poziciją. Jis kritikuoja arba giria sprendimus remdamasis skaičiais, o ne politinėmis simpatijomis, todėl yra vertinamas kaip patikimas ir nešališkas šaltinis.
Ateities vizija: Lietuva pasaulinių pokyčių kryžkelėje
Žvelgdamas į tolimesnę perspektyvą, Aleksandras Izgorodinas mato Lietuvą kaip lanksčią ir greitai prisitaikančią ekonomiką, tačiau perspėja apie struktūrines rizikas. Jo nuomone, didžiausias iššūkis ateinantį dešimtmetį bus ne infliacija ar energetika, o demografija ir verslo modelio keitimas.
Jis dažnai kalba apie tai, kad „pigaus darbo“ era baigėsi negrįžtamai. Lietuva turi pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos, automatizacijos ir inovacijų. Jei anksčiau jo analizėse dominavo tekstilė ar baldai, dabar vis dažniau girdime apie inžinerinę pramonę, biotechnologijas ir paslaugų centrus.
Taip pat ekonomistas pabrėžia geopolitinio saugumo dedamąją. Jo vertinimu, užsienio investuotojai atidžiai stebi regioną, todėl Lietuvos ekonominis stabilumas yra tiesiogiai susijęs su krašto saugumu. Jis ragina verslą diversifikuoti rinkas, mažinant priklausomybę nuo Rytų (kas jau iš esmės padaryta) ir stiprinant ryšius su Vakarų bei Šiaurės Europa.
Kodėl verta sekti A. Izgorodino įžvalgas?
Informacijos pertekliaus amžiuje gebėjimas atsirinkti patikimus šaltinius yra aukso vertės. Aleksandras Izgorodinas tapo savotišku filtru, kuris atskiria rinkos triukšmą nuo esminių signalų. Jo prognozės nėra burtai iš kavos tirščių – tai duomenimis, istorine analize ir giliu pramonės išmanymu grįstos įžvalgos.
Verslininkams jis padeda atsakyti į klausimą „kur investuoti?“, gyventojams – „kaip planuoti šeimos biudžetą?“, o politikos formuotojams – „kurios ekonomikos grandys reikalauja dėmesio?“. Nesvarbu, ar kalbama apie 2025-ųjų BVP augimą, ar apie 2030-ųjų demografines duobes, A. Izgorodinas išlieka vienu iš tų, kurių nuomonę būtina išgirsti norint susidaryti pilną vaizdą.
Apibendrinant, Aleksandras Izgorodinas nėra tik „Citadele“ banko ekonomistas. Jis yra Lietuvos verslo bendruomenės balsas, realistas optimistas, kuris tiki Lietuvos ekonomikos atsparumu, tačiau niekada nepamiršta priminti apie namų darbus, kuriuos dar privalome atlikti.