Ištarus žodį „arabai“, daugelio lietuvių akyse iškyla gana stereotipiniai vaizdai: bekraštės dykumos, kupranugarių karavanai, prabangūs šeichai ir paslaptingos, visiškai veidą prisidengusios moterys. Šie paveikslai, nors ir turi tam tikrą istorinį ar kultūrinį pagrindą, tėra mažytė didžiulės ir neįtikėtinai įvairios mozaikos dalis. Arabų pasaulis – tai daugiau nei 450 milijonų žmonių, gyvenančių dvidešimt dviejose valstybėse, besidriekiančiose nuo Atlanto vandenyno pakrančių Maroke iki Persijos įlankos krantų Omane. Tai pasaulis, dovanojęs mums algebrą, kavą, pirmuosius universitetus ir ligonines, o šiandien jis susiduria su sudėtingais modernybės iššūkiais, stengdamasis suderinti gilias tradicijas su sparčiai besikeičiančia ateitimi.
Kas yra arabas? Daugiau nei geografija ar religija
Pirmiausia, svarbu sugriauti vieną fundamentalų mitą: arabas nėra rasė. Tai taip pat nėra sinonimas žodžiui „musulmonas“. Arabų tapatybę visų pirma apibrėžia kalba ir kultūra. Arabu laikomas žmogus, kurio gimtoji kalba yra arabų arba kuris save identifikuoja su arabų kultūriniu paveldu. Nors didžioji dauguma arabų yra musulmonai, egzistuoja ir milijoninės krikščionių arabų bendruomenės (pavyzdžiui, Libane, Egipte, Sirijoje), taip pat mažesnės drūzų, judėjų ir kitų tikėjimų grupės.
Taip pat svarbu atskirti terminus „arabų pasaulis“ ir „Artimieji Rytai“. Nors šios sąvokos dažnai persidengia, jos nėra tapačios. Pavyzdžiui, Iranas, Turkija ir Izraelis yra Artimųjų Rytų šalys, tačiau jų gyventojai nėra arabai – jie turi savo unikalias kalbas (persų, turkų, hebrajų) ir kultūras. Tuo tarpu didelė dalis arabų pasaulio, kaip antai visos Šiaurės Afrikos valstybės (Egiptas, Libija, Alžyras, Marokas ir kt.), geografiškai priklauso Afrikai, o ne Artimiesiems Rytams.
Arabų pasaulio įvairovė stulbina. Marokietis, kalbantis Darija dialektu ir geriantis mėtų arbatą Kasablankos turguje, kultūriškai gali smarkiai skirtis nuo Dubajaus dangoraižyje dirbančio verslininko iš Jungtinių Arabų Emyratų ar beduino, ganančio avis Jordanijos dykumoje. Juos visus vienija bendra literatūrinė arabų kalba (naudojama raštuose, žiniasklaidoje ir formalioje komunikacijoje) bei bendras istorinis ir kultūrinis palikimas, tačiau kasdienis gyvenimas, papročiai, virtuvė ir netgi pasaulėžiūra gali būti labai skirtingi.
Nuo klajoklių poetų iki pasaulinės imperijos
Arabų istorija yra gili ir daugiasluoksnė. Iki VII amžiaus Arabijos pusiasalis buvo apgyvendintas daugiausia klajoklių beduinų genčių, kurios nuolat kovojo dėl vandens ir ganyklų. Šioje atšiaurioje aplinkoje gimė nepaprastai turtinga žodinė tradicija. Poezija buvo didžiausia vertybė – poetai buvo gerbiami kaip genčių metraštininkai, istorikai ir įkvėpėjai, o jų gebėjimas valdyti žodį prilygo magijai.
Viskas pasikeitė VII amžiuje su islamo atsiradimu. Pranašo Mahometo suvienytos arabų gentys pradėjo precedento neturintį ekspansijos laikotarpį. Per kiek daugiau nei šimtmetį buvo sukurta milžiniška imperija – Kalifatas, kuris driekėsi nuo Ispanijos iki Indijos sienų. Arabai tapo ne tik užkariautojais, bet ir kultūros nešėjais bei kūrėjais.
Islamo aukso amžius: dovana pasauliui
Maždaug nuo VIII iki XIII amžiaus arabų pasaulis išgyveno savo Aukso amžių. Kol Europa buvo paskendusi Tamsiuosiuose amžiuose, tokie miestai kaip Bagdadas, Kordoba, Kairas ir Damaskas tapo pasaulio mokslo, filosofijos ir meno centrais. Būtent arabų mokslininkai išsaugojo, išvertė ir toliau plėtojo senovės graikų, persų ir indų išmintį.
- Mokslas ir matematika: Matematikas Al-Chorezmis (kurio vardas davė pradžią terminui „algoritmas“) sukūrė algebrą kaip atskirą discipliną ir supažindino pasaulį su indų skaičiavimo sistema, įskaitant nulį. Gydytojai, tokie kaip Ibn Sina (Vakaruose žinomas kaip Avicena) ir Al-Razi (Razesas), parašė medicinos enciklopedijas, kurios Europoje buvo naudojamos kaip pagrindiniai vadovėliai šimtus metų. Ibn al-Haythamas (Alhazenas) padėjo pagrindus moderniai optikai.
- Filosofija ir literatūra: Filosofai, kaip Ibn Rušdas (Averojus), bandė suderinti Aristotelio logiką su islamo teologija, darydami milžinišką įtaką vėlesnei Europos scholastikai. Šiuo laikotarpiu buvo surinkti ir užrašyti pasakojimai, šiandien žinomi kaip „Tūkstantis ir viena naktis“ – literatūros šedevras, supažindinęs pasaulį su Ali Babos, Sinbado ir Aladino nuotykiais.
- Architektūra ir menas: Arabų architektai ir menininkai sukūrė unikalų stilių, pasižymintį arkomis, kupolais, sudėtingais geometriniais raštais (arabeskomis) ir kaligrafija. Mečetės, rūmai ir sodai, tokie kaip Alhambra Grenadoje (Ispanija) ar Omejadų mečetė Damaske, iki šiol stebina savo grožiu ir harmonija.
Šis indėlis į pasaulio civilizaciją yra milžiniškas. Daugelis kasdienių dalykų, nuo kavos ir cukraus iki čekių bankininkystėje, atkeliavo į Europą būtent per arabų pasaulį.
Kultūros mozaika: nuo svetingumo iki virtuvės šedevrų
Nors arabų pasaulis yra labai įvairus, jį sieja tam tikros bendros kultūrinės vertybės, kurios išlieka svarbios ir šiandien.
Svetingumas (كرم – karam): Tai bene svarbiausias arabų kultūros bruožas. Svečias yra laikomas Dievo dovana, ir šeimininkas padarys viską, kad jis jaustųsi laukiamas ir pagerbtas. Net ir neturtingiausia šeima pasidalins paskutiniu duonos kąsniu. Tradiciškai svečias pasitinkamas su kava (dažnai pagardinta kardamonu) ir datulėmis – tai pagarbos ir draugystės ženklas.
Šeima: Šeima yra socialinio gyvenimo pamatas. Vertinami stiprūs ryšiai ne tik su tėvais ir vaikais, bet ir su visa gimine – dėdėmis, tetomis, pusbroliais. Pagarba vyresniems yra besąlygiška. Šeimos garbė yra itin svarbi, o individo sprendimai dažnai priimami atsižvelgiant į tai, kaip jie paveiks visą šeimą.
Kalba: Arabų kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir meno forma. Ji pasižymi poetiškumu ir turtingumu. Kaligrafija – meninio rašymo menas – yra viena svarbiausių vizualiojo meno šakų, nes islamas tradiciškai draudžia vaizduoti gyvas būtybes. Korano eilutės ar poezijos posmai, paversti įmantriais rašto ornamentais, puošia mečetes ir namus.
Virtuvė: Arabų virtuvė yra tikra skonių ir aromatų šventė. Nors kiekvienas regionas turi savo ypatumų, yra patiekalų, kurie žinomi visame pasaulyje. Humusas, falafeliai, tabulė salotos, avienos kebabai, kuskusas – tai tik keletas pavyzdžių. Gausiai naudojami prieskoniai, tokie kaip kuminas, kalendra, cinamonas, šafranas, taip pat šviežios žolelės, alyvuogių aliejus, citrinos ir ankštiniai. Valgymas yra socialinis ritualas, skirtas dalintis maistu ir bendrauti.
Šiuolaikinis arabų pasaulis: tarp tradicijų ir pokyčių
Šiandieninis arabų pasaulis yra didžiulių kontrastų ir transformacijų vieta. Viena vertus, Persijos įlankos valstybės, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras ar Saudo Arabija, stebina pasaulį futuristine architektūra, milžiniškomis investicijomis ir sparčia modernizacija. Tokie miestai kaip Dubajus ar Doha tapo pasauliniais finansų, prekybos ir turizmo centrais.
Kita vertus, daugelis kitų regiono šalių susiduria su rimtais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais: dideliu jaunimo nedarbu, politiniu nestabilumu, socialine nelygybe. „Arabų pavasario“ sukilimai, prasidėję 2010 m., atskleidė gilų visuomenės troškimą permainų, orumo ir geresnio gyvenimo, tačiau daugelyje vietų šie procesai sukėlė dar didesnį chaosą ir konfliktus.
Vienas svarbiausių šiuolaikinio arabų pasaulio bruožų yra jaunimas. Daugiau nei pusė gyventojų yra jaunesni nei 25 metų. Ši jaunoji karta, auganti su internetu ir socialiniais tinklais, yra labiau išsilavinusi ir atviresnė pasauliui nei jų tėvai. Jie kelia naujus klausimus apie tapatybę, religijos vaidmenį, moterų teises ir politinę laisvę. Būtent jie yra pagrindinė pokyčių varomoji jėga, bandanti rasti pusiausvyrą tarp savo kultūrinio paveldo ir globalizuoto pasaulio galimybių.
Moterų vaidmuo taip pat sparčiai keičiasi. Nors Vakaruose dažnai vyrauja stereotipas apie engiamą arabų moterį, realybė yra kur kas sudėtingesnė. Daugelyje arabų šalių moterys sudaro didesnę dalį universitetų absolventų nei vyrai. Jos aktyviai dalyvauja versle, politikoje, mene ir moksle. Žinoma, iššūkių ir nelygybės vis dar gausu, o kova už lygias teises tęsiasi, tačiau teigiami pokyčiai yra akivaizdūs.
Užuot apibendrinus
Arabų pasaulis yra per daug didelis, senas ir įvairus, kad tilptų į bet kokius paprastus rėmus ar apibrėžimus. Tai civilizacija, kuri padovanojo pasauliui neįkainojamų mokslo ir kultūros lobių, o šiandien ji yra dinamiška, pulsuojanti ir ieškanti savo kelio XXI amžiuje. Norint jį suprasti, reikia atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasinerti į jo istorijos, meno, literatūros ir, svarbiausia, žmonių pažinimą. Tik tada dykumos smėlis ima pasakoti tūkstančius istorijų, o po paslaptingais šydais atsiveria milijonai skirtingų likimų, svajonių ir vilčių. Tai pasaulis, kuris yra kur kas arčiau mūsų ir kur kas sudėtingesnis, nei galėtume pagalvoti.