Kai pagalvojame apie arabų kalbą, dažnam prieš akis iškyla sudėtingi, tarsi šokantys rašmenys, primenantys meno kūrinius. Girdime jos melodingą, gerklinį skambesį, sklindantį iš filmų ar naujienų reportažų. Tačiau arabų kalba yra kur kas daugiau nei egzotiška išvaizda ir garsas. Tai – vienos seniausių ir turtingiausių pasaulio civilizacijų lopšys, mokslo, poezijos ir dvasingumo kalba, kuria šiandien kalba daugiau nei 400 milijonų žmonių. Ji yra viena iš šešių oficialių Jungtinių Tautų kalbų ir vartojama plačioje teritorijoje nuo Maroko Atlanto vandenyno pakrantėje iki Irako lygumų. Šiame straipsnyje leisimės į kelionę po arabų kalbos pasaulį: atskleisime jos istorijos vingius, išnarpliosime dialektų įvairovę, pasigilinsime į rašto meno paslaptis ir pateiksime patarimų tiems, kas išdrįs priimti iššūkį ir pradėti jos mokytis.
Istorijos Vingiai: Nuo Dykumų Poezijos iki Pasaulinės Kalbos
Arabų kalba priklauso semitų kalbų šeimai, kaip ir hebrajų ar aramėjų kalbos. Jos šaknys glūdi Arabijos pusiasalio klajoklių gentyse, kurios dar ikislaminiu laikotarpiu ištobulino žodinę tradiciją iki neįtikėtinų aukštumų. Poezija buvo ne tik pramoga, bet ir garbės reikalas, būdas įamžinti genties istoriją, šlovinti didvyrius ir pašiepti priešus. Geriausi poetai buvo gerbiami tarsi roko žvaigždės, o jų eilės, perduodamos iš lūpų į lūpas, tapo kalbos grynumo ir turtingumo etalonu.
Viskas pasikeitė VII amžiuje, kartu su islamo atsiradimu. Šventoji musulmonų knyga – Koranas – buvo apreikšta pranašui Mahometui būtent arabų kalba. Musulmonai tiki, kad Korano kalba yra dieviškos kilmės, tobula ir nepakartojama. Tai suteikė arabų kalbai сакраlų statusą ir tapo galingu impulsu jos standartizacijai ir plitimui. Koranas užfiksavo to meto arabų kalbos gramatiką, leksiką ir stilių, sukurdamas tai, ką šiandien vadiname klasikine arabų kalba. Ji tapo pamatu, iš kurio išaugo visa vėlesnė arabų literatūra ir mokslas.
Prasidėjus arabų užkariavimams, kalba kartu su nauja religija pasklido po Artimuosius Rytus, Šiaurės Afriką ir net pasiekė Europą per Pirėnų pusiasalį. Susikūrus didžiuliam Arabų kalifatui, arabų kalba tapo ne tik administracijos, bet ir mokslo, filosofijos bei prekybos kalba. Viduramžiais, kai Europa dar buvo paskendusi „tamsiuosiuose amžiuose“, arabų pasaulio miestai – Bagdadas, Kairas, Kordoba – buvo tikri mokslo ir kultūros židiniai. Į arabų kalbą buvo verčiami senovės graikų filosofų ir mokslininkų veikalai, o patys arabų mąstytojai, tokie kaip Avicena (Ibn Sina) ar Al-Chorezmis (Al-Khwarizmi), padarė neįkainojamą indėlį į medicinos, matematikos, astronomijos ir chemijos sritis. Būtent iš arabų kalbos į Europą atkeliavo tokie žodžiai kaip „algebra“ (al-jabr), „algoritmas“ (nuo Al-Chorezmio vardo) ar „chemija“ (al-kimiya).
Viena Kalba, Daug Veidų: Klasikinė, Standartinė ir Dialektai
Vienas sudėtingiausių ir įdomiausių arabų kalbos aspektų yra reiškinys, vadinamas diglosija. Tai reiškia, kad vienoje visuomenėje egzistuoja dvi tos pačios kalbos atmainos: viena „aukštoji“, vartojama oficialioje aplinkoje, ir kita „žemoji“, skirta kasdieniam bendravimui. Norint suprasti arabų pasaulį, būtina suvokti šį skirtumą.
Klasikinė Arabų Kalba (الفصحى التراث – Fusha al-Turath)
Tai – Korano ir klasikinės arabų literatūros kalba. Ji pasižymi itin sudėtinga gramatine struktūra ir turtingu žodynu. Šiandien ji nėra aktyviai vartojama šnekamojoje kalboje, tačiau yra intensyviai studijuojama religinėse mokyklose ir universitetuose. Kiekvienas išsilavinęs arabas vienaip ar kitaip yra susipažinęs su klasikine kalba, nes ji yra viso arabų kultūrinio paveldo pagrindas.
Modernioji Standartinė Arabų Kalba (MSA) (الفصحى العصر – Fusha al-Asr)
Tai – modernizuota klasikinės kalbos versija. Galima sakyti, kad tai yra universali visą arabų pasaulį jungianti kalba. Būtent MSA kalba leidžiami laikraščiai, transliuojamos žinių laidos, rašomos knygos, sakomos politikų kalbos. Jei nuspręsite mokytis arabų kalbos universitete ar kalbų kursuose bet kurioje pasaulio vietoje, beveik neabejotinai mokysitės MSA. Ji leidžia susikalbėti su išsilavinusiais žmonėmis nuo Maroko iki Omano. Tačiau svarbu suprasti, kad beveik niekas nekalba MSA namuose ar su draugais gatvėje. Bandymas kalbėti MSA kasdienėje situacijoje arabiškai kalbančioje šalyje prilygtų bandymui Lietuvoje su pardavėju turguje kalbėti kanceliarine, teisine kalba – jus supras, bet skambėsite labai nenatūraliai ir formaliai.
Šnekamieji Dialektai (العامية – Ammiyya)
Tai – „gyvosios“ kalbos, kuriomis žmonės kalba kasdieniame gyvenime. Kiekvienas arabų regionas ar net šalis turi savo unikalų dialektą, kuris per šimtmečius vystėsi savarankiškai, veikiamas vietinių kalbų (pvz., berberų kalbų Šiaurės Afrikoj) ir istorinių aplinkybių. Dialektai nuo standartinės arabų kalbos skiriasi tarimu, žodynu ir net gramatika. Kartais šie skirtumai yra tokie dideli, kad dviejų skirtingų regionų gyventojai, kalbėdami savo dialektais, gali vienas kito ir nesuprasti.
Pagrindinės dialektų grupės yra:
- Magribo dialektai: Vartojami Maroke, Alžyre, Tunise. Jie laikomi labiausiai nutolusiais nuo MSA dėl stiprios berberų ir prancūzų kalbų įtakos.
- Egipto dialektas (Masri): Dėl Egipto kino ir muzikos industrijos populiarumo tai yra bene geriausiai visame arabų pasaulyje suprantamas dialektas.
- Levanto dialektai (Shami): Vartojami Libane, Sirijoje, Jordanijoje ir Palestinoje. Jie laikomi gana artimais MSA ir yra populiarus pasirinkimas tarp kalbos besimokančiųjų.
- Įlankos dialektai (Khaleeji): Vartojami Saudo Arabijoje, JAE, Kuveite, Katare. Turi specifinių ypatybių, susijusių su dykumų klajoklių gyvenimo būdu.
- Irako dialektas (Mesopotamijos): Turi savitų bruožų, patyrė persų ir turkų kalbų įtaką.
Daugiau Nei Raidės: Arabiško Rašto Paslaptys
Arabiškas raštas, kaip ir pati kalba, yra meno kūrinys. Jis priklauso abdžadų tipo rašto sistemoms, o tai reiškia, kad jame žymimos tik priebalsės. Alfabetą sudaro 28 raidės. Tačiau didžiausi iššūkiai pradedančiajam kyla ne dėl raidžių skaičiaus, o dėl kelių esminių principų:
Kryptis. Arabiškas tekstas rašomas ir skaitomas iš dešinės į kairę. Tai reikalauja visiško mąstymo ir rankos judesių perprogramavimo žmogui, pratusiam prie lotyniško rašto.
Jungimas. Raidės tekste beveik visada jungiamos tarpusavyje, panašiai kaip lietuviškoje rašysenoje. Dėl to ta pati raidė gali atrodyti visiškai skirtingai, priklausomai nuo jos pozicijos žodyje. Kiekviena raidė turi iki keturių formų: atskirą (kai stovi viena), pradinę (žodžio pradžioje), vidurinę (žodžio viduryje) ir galinę (žodžio pabaigoje).
Balsių nebuvimas. Standartiniame tekste (laikraščiuose, knygose) trumposios balsės (a, i, u) nėra rašomos. Jas skaitytojas turi „atspėti“ iš konteksto ir savo gramatikos žinių. Tai panašu į situaciją, jei lietuviškame tekste matytumėte tik priebalses, pvz., „knygynas“ būtų užrašyta kaip „knygns“. Patyrusiam skaitytojui tai nesukelia problemų, tačiau pradedančiajam tai – didžiulis barjeras. Trumposios balsės žymimos specialiais diakritiniais ženklais (harakat) tik Korane, poezijoje, vaikų knygose ir žodynuose, siekiant išvengti dviprasmybių.
Dėl šių ypatybių ir religinio požiūrio į rašytą žodį arabų pasaulyje išsivystė neįtikėtinai aukšto lygio kaligrafijos menas. Kadangi islame tradiciškai buvo vengiama vaizduoti gyvas būtybes, kaligrafija tapo pagrindine vizualinės raiškos forma. Meistriškai išraitytos Korano citatos puošia mečetes, rūmus ir namus. Egzistuoja daugybė kaligrafijos stilių – nuo griežto, kampuoto kufiško stiliaus iki elegantiško ir sklandaus nasch stiliaus, kuriuo spausdinama dauguma šiuolaikinių knygų.
Arabų Kalbos Pėdsakai Jūsų Kasdienybėje
Nors arabų kalba gali atrodyti tolima ir egzotiška, jos įtaka Vakarų pasauliui, įskaitant ir lietuvių kalbą, yra didesnė, nei manote. Per šimtmečius trukusius prekybinius ir kultūrinius ryšius, ypač per Ispaniją (Al-Andalus) ir Siciliją, į Europos kalbas atkeliavo šimtai arabiškų žodžių, daugiausia susijusių su mokslu, prekyba ir prabangos prekėmis.
Štai keletas pavyzdžių, kurie nustebins:
- Admiralas – iš arabų k. amir al-bahr (أمير البحر), reiškiančio „jūros vadas“.
- Alkoholis – iš arabų k. al-kuhl (الكحل), iš pradžių reiškusio smulkius miltelius (antimoną), naudotus kaip akių makiažą, o vėliau – bet kokią distiliuotą substanciją.
- Cukrus – iš arabų k. sukkar (سكر), kuris savo ruožtu atkeliavo iš sanskrito.
- Kava – iš arabų k. qahwa (قهوة).
- Žirafa – iš arabų k. zarafa (زرافة).
- Žurnalas – per prancūzų kalbą iš arabų k. makhzan (مخزن), reiškiančio „sandėlis“.
- Sofa – iš arabų k. suffah (صُفَّة), reiškiančio suolą ar pakylą.
Šie žodžiai – tai tylūs liudininkai laikų, kai arabų civilizacija buvo pasaulio inovacijų ir prekybos centre.
Pasiruošę Iššūkiui? Patarimai Pradedantiesiems Arabistams
Nėra ko slėpti – išmokti arabų kalbą lietuviakalbiui yra sunkus uždavinys. JAV Valstybės departamentas arabų kalbą priskiria V kategorijai – pačių sudėtingiausių kalbų grupei anglakalbiams, reikalaujančiai apie 2200 valandų studijų norint pasiekti profesinį lygį. Tačiau tai nereiškia, kad tai neįmanoma. Su tinkamu požiūriu ir strategija, šis iššūkis gali tapti neįtikėtinai praturtinančia patirtimi.
Svarbiausi iššūkiai:
- Tarimas: Arabų kalboje yra garsų, kurie neturi atitikmenų indoeuropiečių kalbose. Ypač sunkūs yra gerkliniai priebalsiai, tokie kaip ‘ayn (ع) ir ha (ح). Norint juos perprasti, reikia daug klausytis ir praktikuotis.
- Gramatika: Nors arabų gramatika yra labai logiška, ji veikia pagal visiškai kitokius principus. Bene svarbiausias iš jų – triliteralinių šaknų sistema. Dauguma žodžių yra sudaryti iš trijų priebalsių šaknies, kuri neša pagrindinę reikšmę. Pavyzdžiui, šaknis K-T-B (ك-ت-ب) yra susijusi su rašymu. Keičiant balses ir pridedant priedėlius, iš šios šaknies galima sudaryti daugybę žodžių: kataba (jis parašė), yaktubu (jis rašo), kitab (knyga), katib (rašytojas), maktaba (biblioteka). Suprasti šią sistemą – tai raktas į arabų kalbos žodyno įvaldymą.
- Diglosijos problema: Besimokantysis turi apsispręsti, ką mokytis – MSA ar kurį nors dialektą? Idealiu atveju reikėtų mokėti abu. Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo MSA pagrindų, nes tai suteiks tvirtą gramatinį pamatą ir leis skaityti bei suprasti formalų turinį. Vėliau galima pasirinkti vieną iš pagrindinių dialektų (pvz., Egipto ar Levanto) ir mokytis jo, norint bendrauti laisvai.
Patarimai sėkmei:
- Pradėkite nuo rašto. Negailėkite laiko ir pastangų išmokti alfabetą ir rašymo principus. Tai atvers duris į visą rašytinį pasaulį.
- Klausykitės kuo daugiau. Pasinerkite į kalbos skambesį: klausykitės arabiškos muzikos, žiūrėkite filmus (iš pradžių su subtitrais), sekite naujienų laidas. Tai padės priprasti prie kalbos melodijos ir tarimo.
- Būkite kantrūs ir nuoseklūs. Kalbos mokymasis yra maratonas, o ne sprintas. Geriau mokytis po 30 minučių kasdien, nei 4 valandas kartą per savaitę.
- Nebijokite klysti. Kalbėjimas – geriausias būdas tobulėti. Susiraskite kalbos partnerį ar mokytoją ir praktikuokitės kalbėti, net jei darote klaidų.
Pabaigos Žodis: Kalba, Kuri Atveria Pasaulį
Arabų kalba – tai ne tik bendravimo įrankis. Tai raktas, atveriantis duris į vieną iš didingiausių ir įtakingiausių pasaulio kultūrų. Išmokus šią kalbą, atsiveria galimybė skaityti tūkstantmečių senumo poeziją originalo kalba, suprasti Artimųjų Rytų politikos subtilybes iš pirmų lūpų, laisvai keliauti po dvidešimt skirtingų šalių ir tiesiogiai bendrauti su šimtais milijonų žmonių. Tai sudėtinga, daugialypė ir logiška kalba, kuri meta iššūkį protui ir praturtina sielą. Jos mokymasis – tai ne tik lingvistinė, bet ir kultūrinė kelionė, praplečianti akiratį ir griaunanti stereotipus. Tai investicija į save, kuri atsiperka su kaupu, suteikdama gilų ir autentišką supratimą apie didelę ir svarbią pasaulio dalį.