Kai užmerkiame akis ir pagalvojame apie Italiją, vaizduotėje iškyla momentiniai, tačiau galingi paveikslai: didingas Romos Koliziejus, romantiškai gondolomis išraižyti Venecijos kanalai, picos kvapas, sklindantis iš Neapolio krosnies, ir saulės nubučiuoti Toskanos vynuogynai. Tačiau šie simboliai – tai tik maža dalis milžiniškos mozaikos, kuri yra Italija. Tai šalis, kurios kiekvienas kampelis alsuoja tūkstantmete istorija, kur menas yra ne muziejuose, o pačiose gatvėse, o maistas – tai ne tik būdas pasisotinti, bet ir gyvenimo filosofija. Tai kelionė po šalį, kuri sugebėjo pasauliui padovanoti ne tik civilizacijos pamatus, bet ir „la dolce vita“ – saldaus gyvenimo – meną.
Geografinė Įvairovė – Bato Formos Stebuklas
Žemėlapyje Italija atrodo lyg elegantiškas batas, spiriantis į Viduržemio jūrą. Ši unikali forma talpina neįtikėtiną geografinę ir klimato įvairovę, kurią sunku rasti bet kurioje kitoje tokio dydžio šalyje. Kiekvienas regionas čia – tai atskiras pasaulis su savo kraštovaizdžiu, dialektu, tradicijomis ir net virtuve.
Šalies šiaurė remiasi į galingąsias Alpes – snieguotų viršukalnių karalystę, kuri žiemą vilioja slidininkus, o vasarą – žygeivius ir gamtos mylėtojus. Čia stūkso didingi Dolomitai, dėl savo blyškios spalvos ir formų vadinami „blyškiaisiais kalnais“. Alpių papėdėje tyvuliuoja krištolo skaidrumo ežerai – Garda, Komas, Madžorė – apsupti prabangių vilų ir idiliškų miestelių, kurie nuo seno traukia aristokratus ir menininkus. Šiaurės Italija – tai pramoninis ir finansinis šalies variklis, kuriam atstovauja mados sostinė Milanas ir industrinis Turinas.
Keliaujant į pietus, kraštovaizdis keičiasi. Centrinė Italija – tai švelnių, žaliuojančių kalvų ir derlingų slėnių regionas. Čia driekiasi Apeninų kalnų grandinė, vadinama Italijos „stuburu“. Šiame regione karaliauja Toskana – peizažas, tapęs įkvėpimu nesuskaičiuojamiems Renesanso menininkams. Kiparisų alėjos, vedančios į senovines sodybas, alyvmedžių giraitės ir vynuogynai, iš kurių gimsta garsusis „Chianti“ vynas, sukuria atviruko vertą vaizdą. Čia įsikūrę ir meno lobynai – Renesanso gimtinė Florencija bei amžinasis miestas Roma, visos Vakarų civilizacijos lopšys.
Pietų Italija, arba „Mezzogiorno“, pasitinka lankytojus visai kitokia atmosfera. Čia gyvenimo ritmas lėtesnis, o saulė, regis, šviečia ryškiau. Tai dramatiškų pakrančių, ugnikalnių ir senovės griuvėsių žemė. Amalfio pakrantė stebina ant uolų pakibusiais spalvingais miesteliais, o netoliese snaudžia grėsmingasis Vezuvijus, kadaise palaidojęs Pompėjos ir Herkulanėjo miestus. Gyvybingas, chaotiškas ir nepakartojamas Neapolis laikomas picos gimtine ir pietietiškos dvasios širdimi.
Galiausiai, Italijai priklauso dvi didelės ir savitos salos. Sicilija, didžiausia Viduržemio jūros sala, yra tikras kultūrų katilas, kuriame susipynė graikų, romėnų, arabų ir normanų palikimas. Čia stūkso aukščiausias Europos veikiantis ugnikalnis Etna, o senovės graikų šventyklų didybė konkuruoja su barokinės architektūros puošnumu. Sardinija, antra pagal dydį sala, yra ramesnė ir laukinė, garsi savo smaragdinės spalvos vandens paplūdimiais ir paslaptingomis priešistorinėmis „nuraghi“ struktūromis.
Istorijos Lopšys – Nuo Romos Imperijos Iki Renesanso
Vaikščioti po Italiją – tai tarsi keliauti laiku. Atrodo, kad istorijos sluoksniai čia tiesiog guli po kojomis. Šalies indėlis į pasaulio istoriją yra tiesiog neįkainojamas, o du laikotarpiai išsiskiria ypač ryškiai: Romos imperija ir Renesansas.
Viskas prasidėjo nuo mažo kaimelio ant septynių kalvų – Romos. Iš kuklios respublikos ji išaugo į galingiausią imperiją, kokią tik matė senovės pasaulis. Romėnai buvo ne tik neprilygstami kariai, bet ir genialūs inžinieriai, architektai ir teisininkai. Jų palikimas matomas visur: Koliziejuje, kur grūmėsi gladiatoriai; Romos forume, buvusiame politinio gyvenimo centre; akvedukuose, kurie tiekė vandenį miestams; ir grįstuose keliuose, kurie driekėsi per visą imperiją ir tebėra naudojami iki šiol. Lotynų kalba, romėnų teisė ir valdymo principai padėjo pagrindus moderniai Vakarų civilizacijai.
Žlugus Romos imperijai, Italija suskilo į daugybę mažų karalysčių ir miestų-valstybių. Tačiau būtent šis susiskaldymas viduramžiais sudarė sąlygas naujam, neįtikėtinam kultūriniam sprogimui – Renesansui. XIV amžiuje, pradedant nuo Florencijos, Italijoje prasidėjo „atgimimas“. Tai buvo laikotarpis, kai iš naujo atrastas antikos menas, filosofija ir mokslas įkvėpė kūrėjus mąstyti kitaip. Galingos šeimos, tokios kaip Medičiai Florencijoje, tapo menininkų globėjomis, leisdamos jiems kurti šedevrus, kurie pakeitė meno istoriją. Leonardas da Vinčis – universalus genijus, tapytojas, mokslininkas ir išradėjas; Mikelandželas – skulptorius ir tapytojas, kurio ranka ištapė Siksto koplyčios lubas; Rafaelis, Botičelis, Donatelas – šie vardai tapo genialumo sinonimais. Renesansas ne tik sukūrė neprilygstamo grožio meno kūrinius, bet ir pakeitė žmogaus požiūrį į save ir pasaulį, atverdamas kelią moderniajai epochai.
Meno Ir Kultūros Meka
Italijos ryšys su menu yra toks gilus, kad kartais sunku atskirti, kur baigiasi kasdienybė ir prasideda menas. Čia net mažiausias kaimelis gali didžiuotis šimtmečių senumo bažnyčia su originaliomis freskomis ar jaukia aikšte, suprojektuota garsaus architekto.
Architektūroje atsispindi visa šalies istorija: nuo senovės Romos forumų ir Panteono stebuklo, bizantiškų mozaikų Ravenoje, romaninių ir gotikinių katedrų didybės Milane ir Sienoje, iki Renesanso harmonijos Florencijoje ir baroko teatrališkumo Romoje. Kiekvienas miestas, kiekvienas pastatas pasakoja savo istoriją.
Italija – tai ir operos gimtinė. XVII amžiuje gimęs šis muzikos žanras greitai užkariavo visą Europą. Kompozitorių Džiuzepės Verdžio, Džakomo Pučinio, Džoakino Rosinio arijos ir šiandien skamba garsiausiuose pasaulio operos teatruose, o Milano „La Scala“ išlieka kiekvieno operos solisto svajone.
Negalima pamiršti ir kino. XX amžiaus viduryje italų neorealizmas, su tokiais režisieriais kaip Vittorio De Sica ir Roberto Rossellini, sukrėtė pasaulį savo autentiškumu. Vėliau Federico Fellini su savo siurrealistiniais ir poetiškais filmais, tokiais kaip „La Dolce Vita“ ir „8 ½“, įtvirtino Italijos, kaip kinematografijos galiūnės, statusą. Romos „Cinecittà“ studijos ilgą laiką buvo vadinamos „Holivudu ant Tibro“.
Galiausiai, šiuolaikinė Italija yra neatsiejama nuo mados. Milanas, kartu su Paryžiumi, Londonu ir Niujorku, diktuoja pasaulines mados tendencijas. Tokie prekių ženklai kaip „Prada“, „Gucci“, „Armani“, „Versace“, „Dolce & Gabbana“ yra tapę itališkos elegancijos, kokybės ir stiliaus sinonimais.
Virtuvė – Daugiau Nei Pica Ir Spagečiai
Kalbėti apie Italiją ir nepaminėti maisto būtų nuodėmė. Tačiau daugelio suvokimas apie itališką virtuvę apsiriboja vos keliais patiekalais. Iš tiesų, vieningos „italų virtuvės“ nėra – yra dvidešimt skirtingų regioninių virtuvių, kurių kiekviena turi savo unikalius produktus, receptus ir tradicijas. Italų meilė maistui kyla iš pagarbos produktui – šviežumas ir sezoniškumas yra svarbiausi ingredientai.
Šiaurėje, kur klimatas vėsesnis, dominuoja sotesni patiekalai. Čia karaliauja ryžiai (risoto), kukurūzų kruopos (polenta), sviestas ir sūriai. Emilijos-Romanijos regionas laikomas Italijos gastronomijos sostine, iš kurio kilę Parmezano sūris („Parmigiano-Reggiano“), Parmos kumpiu („Prosciutto di Parma“), balzaminis actas iš Modenos ir Bolonijos mėsinis padažas („ragù“).
Centrinėje Italijoje virtuvė paprastesnė, kaimiška. Čia gausiai naudojamas aukščiausios kokybės alyvuogių aliejus, ankštinės daržovės, avies sūris („pecorino“). Būtent iš Lacijo regiono, kuriam priklauso Roma, kilo pasaulinę šlovę pelnę makaronų patiekalai: „carbonara“ (su kiaušinio tryniu, kiaulienos skruostu ir pekorino sūriu), „amatriciana“ (su pomidorais ir kiaulienos skruostu) ir „cacio e pepe“ (su sūriu ir pipirais).
Pietuose, kur gausu saulės ir jūros gėrybių, virtuvė lengvesnė ir gaivesnė. Čia karaliauja pomidorai, baklažanai, aitriosios paprikos ir šviežia žuvis. Kampanijos regionas ir jo sostinė Neapolis padovanojo pasauliui picą – patiekalą, kuris iš skurdaus maisto tapo pasauliniu fenomenu. Sicilija garsėja saldžiais ir rūgščiais skonių deriniais, arabiškos virtuvės įtaka (pvz., kuskusas), pistacijomis ir saldumynais, tokiais kaip „cannoli“.
Itališka yra ir kavos kultūra. Rytas čia neįsivaizduojamas be kapučino (kurį italai geria tik iki pietų!) ir bandelės. Dienos metu geriama tik espreso kava – mažas, stiprus užtaisas, dažnai išgeriamas tiesiog stovint prie baro. O kur dar ledai – „gelato“! Tai ne tie patys ledai, kuriuos valgome kitur. Itališki ledai gaminami iš natūralių ingredientų, yra tirštesni ir turi intensyvesnį skonį. Kiekviena „gelateria“ didžiuojasi savo receptais ir siūlo dešimtis skirtingų skonių.
Gyvenimo Būdas – „La Dolce Vita“ Paslaptys
„La dolce vita“, arba „saldus gyvenimas“, – tai ne tik garsaus filmo pavadinimas, bet ir itališko požiūrio į gyvenimą esmė. Tai gebėjimas mėgautis akimirka, vertinti grožį, bendravimą ir paprastus malonumus.
Šeima („la famiglia“) yra itališkos visuomenės pamatas. Stiprūs ryšiai jungia kelias kartas, o sekmadienio pietūs, suburiantys visą šeimą prie vieno stalo, yra šventa tradicija. Bendravimas yra gyvybiškai svarbus. Vakarais miestų aikštės („piazza“) atgyja – čia vyksta „passeggiata“, lėtas vakarinis pasivaikščiojimas, kurio metu žmonės susitinka, bendrauja, dalijasi naujienomis. Italai yra ekspresyvūs ir emocingi, o jų pokalbius dažnai lydi gausūs gestai, kurie yra neatsiejama kalbos dalis.
Gyvenimo ritmas, ypač pietuose, yra gerokai lėtesnis nei Šiaurės Europoje. Niekas čia neskuba, o ilga pietų pertrauka („riposo“), kurios metu užsidaro parduotuvės ir įstaigos, yra įprastas reiškinys. Tai laikas pailsėti, pabūti su šeima ir pasimėgauti maistu.
Italija – tai kontrastų šalis. Čia susiduria gili katalikiška tradicija ir modernus požiūris, chaotiškas eismas ir amžina meno harmonija, triukšmingas pietietiškas temperamentas ir santūri šiaurietiška elegancija. Bet galbūt būtent šie kontrastai ir daro ją tokia gyvybinga, nenuspėjama ir be galo žavinga.
Apibendrinant, Italija – tai ne tik šalis, kurią reikia pamatyti. Tai šalis, kurią reikia patirti visais pojūčiais: išgirsti operos ariją ir motorolerių burzgimą, pajausti senovinių akmenų vėsą ir Viduržemio jūros saulės šilumą, užuosti šviežiai iškeptos picos ir kiparisų aromatą, ir, žinoma, paragauti. Paragauti ne tik maisto, bet ir paties gyvenimo – to saldaus, nepakartojamo „la dolce vita“ skonio.