Izraelis – valstybė Artimuosiuose Rytuose, pasižyminti ne tik sudėtinga istorija ir įvairialype kultūra, bet ir nepaprastai įdomia lingvistine situacija. Kalbant apie oficialiąją Izraelio kalbą, dažniausiai minima hebrajų kalba. Tačiau šis atsakymas, nors ir teisingas pagal dabartinius įstatymus, neatskleidžia visos tiesos ir praleidžia svarbius istorinius bei socialinius niuansus, ypač susijusius su arabų kalba. Šiame straipsnyje panagrinėsime Izraelio valstybinės kalbos klausimą išsamiau, aptardami hebrajų kalbos atgimimą, arabų kalbos vaidmenį ir kitų kalbų vietą šioje daugiakalbėje visuomenėje.
Istorinis Kontekstas: Nuo Senovės Iki Mandato
Norint suprasti dabartinę Izraelio kalbinę padėtį, būtina pažvelgti į istoriją. Senovės Izraelyje ir Judėjoje hebrajų kalba buvo pagrindinė žydų tautos kalba – ja parašyta didžioji dalis Tanacho (Senojo Testamento). Tačiau po Babilono tremties (VI a. pr. Kr.) ir vėlesnių užkariavimų aramėjų kalba ėmė plisti kaip kasdienio bendravimo kalba, o hebrajų kalba vis labiau tapo liturgine, religinių raštų kalba.
Romos imperijos laikais ir ypač po Antrosios šventyklos sugriovimo 70 m. e. m. bei vėlesnių diasporų, žydai pasklido po pasaulį. Nors hebrajų kalba išliko svarbi religiniame gyvenime ir raštijoje, kasdieniniame gyvenime žydų bendruomenės ėmė vartoti vietines kalbas arba susiformavo savitos žydų kalbos, tokios kaip jidiš (germanų kalbų pagrindu su hebrajų ir slavų kalbų elementais) Europoje ar ladino (ispanų kalbos pagrindu su hebrajų elementais) Sefardų bendruomenėse.
Tuo tarpu teritorijoje, kuri vėliau tapo Izraeliu, ilgus amžius dominavo arabų kalba, ypač po VII a. arabų užkariavimų. Ji tapo pagrindine regiono gyventojų, įskaitant ir vietinius žydus bei krikščionis, bendravimo kalba.
Situacija ėmė keistis XIX a. pabaigoje su sionizmo judėjimo pradžia ir pirmosiomis žydų imigracijos bangomis (alijomis) į Palestiną, tuometinę Osmanų imperijos dalį. Sionizmo ideologai suprato, kad bendra kalba yra būtina tautos vienybei ir modernios valstybės kūrimui. Nors buvo siūlymų valstybės kalba pasirinkti jidiš ar net vokiečių kalbą, galiausiai nugalėjo idėja atgaivinti senąją hebrajų kalbą.
Hebrajų Kalbos Atgimimas: Neįtikėtina Sėkmės Istorija
Hebrajų kalbos atgaivinimas kaip šnekamosios, kasdienės kalbos yra unikalus reiškinys pasaulio lingvistinėje istorijoje. Didžiausias nuopelnas šiame procese priskiriamas Eliezeriui Ben-Yehudai (1858–1922), litvakų kilmės žydų leksikografui ir žurnalistui.
Atvykęs į Jeruzalę 1881 m., Ben-Yehuda užsibrėžė tikslą paversti hebrajų kalbą gyva, modernia kalba. Jis tikėjo, kad tauta negali būti vieninga be bendros kalbos ir kad būtent hebrajų kalba turi tapti tuo vienijančiu ramsčiu. Jo pastangos buvo sutelktos keliomis kryptimis:
- Šeima kaip pavyzdys: Ben-Yehuda nusprendė savo šeimoje kalbėti tik hebrajiškai. Jo sūnus Itamar Ben-Avi tapo pirmuoju žmogumi po beveik dviejų tūkstantmečių pertraukos, kuriam hebrajų kalba buvo gimtoji.
- Naujų žodžių kūrimas: Senojoje hebrajų kalboje trūko daugybės žodžių moderniam gyvenimui apibūdinti – nuo technikos iki kasdienių daiktų. Ben-Yehuda ir jo bendraminčiai ėmė kurti naujadarus, remdamiesi senaisiais hebrajų kalbos žodžių kamienais arba skolindamiesi ir adaptuodami žodžius iš arabų bei kitų kalbų. Jis pradėjo leisti ir didžiulį „Senosios ir Naujosios Hebrajų Kalbos Žodyną”.
- Švietimas ir spauda: Ben-Yehuda aktyviai skatino hebrajų kalbos vartojimą mokyklose, įkūrė Hebrajų Kalbos Komitetą (vėliau tapusį Hebrajų Kalbos Akademija) ir leido laikraščius hebrajų kalba.
Nors iš pradžių Ben-Yehudos idėjos susidūrė su pasipriešinimu, ypač iš ortodoksalių religinių sluoksnių, kurie manė, kad šventoji kalba neturėtų būti vartojama kasdieniams reikalams, palaipsniui jo vizija įsitvirtino. Naujai atvykstantys imigrantai, dažnai kalbantys skirtingomis kalbomis (jidiš, rusų, lenkų, vokiečių ir kt.), matė hebrajų kalbą kaip būdą integruotis į besikuriančią visuomenę ir kaip bendrą tautinės tapatybės simbolį.
Britų mandato Palestinoje (1920–1948) laikotarpiu hebrajų kalba, kartu su arabų ir anglų kalbomis, buvo pripažinta viena iš oficialių teritorijos kalbų. Tai dar labiau paskatino jos plitimą ir įsitvirtinimą viešajame gyvenime.
Hebrajų Kalba Šiuolaikiniame Izraelyje: Valstybės Ramstis
Įkūrus Izraelio valstybę 1948 m., hebrajų kalba natūraliai tapo pagrindine ir dominuojančia valstybės kalba. Nors pirmaisiais dešimtmečiais vis dar buvo stiprus daugiakalbystės elementas dėl didelių imigrantų bangų, hebrajų kalba greitai įsitvirtino visose gyvenimo srityse:
- Valdžia ir administravimas: Visi įstatymai leidžiami hebrajų kalba, ji yra pagrindinė vyriausybės, parlamento (Kneseto), teismų ir kitų valstybinių institucijų darbo kalba.
- Švietimas: Dauguma mokyklų veikia hebrajų kalba, ji yra pagrindinė dėstomoji kalba universitetuose.
- Kultūra ir žiniasklaida: Didžioji dalis knygų, laikraščių, televizijos ir radijo programų kuriama hebrajų kalba. Ji dominuoja kine, teatre, muzikoje.
- Kasdienis gyvenimas: Tai pagrindinė bendravimo kalba daugumai Izraelio gyventojų, ypač žydų kilmės piliečiams.
Hebrajų Kalbos Akademija, įsikūrusi Jeruzalėje, tęsia Ben-Yehudos pradėtą darbą – prižiūri kalbos raidą, kuria naujus terminus, standartizuoja gramatiką ir rašybą, siekdama užtikrinti, kad kalba atitiktų šiuolaikinio pasaulio poreikius.
Arabų Kalba: Nuo Oficialios iki „Specialaus Statuso”
Nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. iki 2018 m. arabų kalba turėjo oficialiosios kalbos statusą greta hebrajų kalbos. Tai buvo Britų mandato laikotarpio palikimas ir atspindėjo reikšmingą arabų mažumos buvimą šalyje (šiandien arabai sudaro apie 21% Izraelio piliečių).
Oficialus statusas reiškė, kad arabų kalba turėjo būti vartojama tam tikrose oficialiose sferose: įstatymai turėjo būti skelbiami ir arabų kalba, arabų kalba galėjo būti vartojama Knesete, teismuose, o arabų piliečiai turėjo teisę kreiptis į valdžios institucijas savo gimtąja kalba. Daugelyje vietovių, ypač ten, kur gyvena daug arabų, kelio ženklai ir viešieji užrašai buvo dvikalbiai (hebrajų ir arabų, kartais ir anglų).
Tačiau praktikoje arabų kalbos, kaip oficialiosios, statusas ne visada buvo pilnai įgyvendinamas. Nors ji buvo naudojama tam tikrose srityse, hebrajų kalba visada turėjo dominuojantį vaidmenį. Daugelis valstybinių paslaugų nebuvo lengvai prieinamos arabų kalba, o daugiakalbiai užrašai kartais tapdavo politinių ginčų objektu.
Didžiausias pokytis arabų kalbos statuso atžvilgiu įvyko 2018 m., kai Knesetas priėmė kontroversišką „Nacionalinės Valstybės Įstatymą” (pilnas pavadinimas: Pagrindinis įstatymas: Izraelis – žydų tautos nacionalinė valstybė). Šis įstatymas įtvirtino Izraelį kaip išskirtinai žydų tautos valstybę ir pakeitė kalbų statusą:
- Hebrajų kalba buvo paskelbta vienintele valstybine (oficialiąja) kalba.
- Arabų kalbai buvo suteiktas „specialus statusas”. Įstatyme teigiama, kad „arabų kalba turi specialų statusą valstybėje; jos vartojimo valstybinėse institucijose ar jų akivaizdoje tvarką nustatys įstatymas”.
- Įstatymas taip pat nurodė, kad šis pakeitimas „nepakenks statusui, suteiktam arabų kalbai faktiškai iki šio Pagrindinio įstatymo įsigaliojimo”.
Šis įstatymas sukėlė daug diskusijų ir kritikos tiek Izraelyje, tiek tarptautiniu mastu. Arabų mažuma ir daugelis žydų intelektualų bei žmogaus teisių gynėjų įžvelgė jame arabų piliečių statuso sumenkinimą ir diskriminaciją. Jie baiminosi, kad „specialus statusas” yra neapibrėžtas ir gali lemti tolesnį arabų kalbos išstūmimą iš viešojo gyvenimo.
Praktikoje, nors arabų kalba neteko oficialiosios kalbos statuso, jos vartojimas daugelyje sričių kol kas išliko panašus. Vis dar egzistuoja arabų kalba veikiančios mokyklos, žiniasklaida, kultūros įstaigos. Daugelis kelio ženklų išliko dvikalbiai. Tačiau ilgalaikis „specialaus statuso” poveikis ir tai, kaip bus įgyvendinamas įstatymo punktas dėl arabų kalbos vartojimo tvarkos nustatymo, kol kas nėra visiškai aiškus.
Arabų kalba Izraelyje išlieka neatsiejama arabų piliečių tapatybės dalis ir svarbi kultūrinio gyvenimo sritis. Jos statusas ir vartojimas yra jautrus politinis ir socialinis klausimas, atspindintis sudėtingus žydų daugumos ir arabų mažumos santykius.
Kitos Kalbos Izraelio Mozaikoje
Be hebrajų ir arabų kalbų, Izraelis yra namai daugybei kitų kalbų, atspindinčių šalies imigracinį pobūdį ir kultūrų įvairovę.
- Rusų kalba: Po Sovietų Sąjungos žlugimo dešimtajame dešimtmetyje į Izraelį atvyko didžiulė banga imigrantų iš buvusių sovietinių respublikų (daugiau nei milijonas žmonių). Dėl šios priežasties rusų kalba tapo viena plačiausiai vartojamų kalbų šalyje. Veikia rusakalbė žiniasklaida, kultūros centrai, o daugelyje parduotuvių ir paslaugų sferų galima susikalbėti rusiškai. Nors jaunesnioji karta dažniausiai pereina prie hebrajų kalbos, rusų kalba vis dar turi stiprias pozicijas.
- Anglų kalba: Nors niekada neturėjo oficialiosios kalbos statuso (išskyrus mandato laikotarpį), anglų kalba yra plačiai suprantama ir vartojama, ypač versle, technologijų sektoriuje, akademiniame pasaulyje ir turizme. Ji yra privalomai mokoma mokyklose nuo ankstyvų klasių. Dauguma oficialių dokumentų ir ženklų, be hebrajų ir arabų kalbų, turi ir anglišką vertimą.
- Prancūzų kalba: Dėl imigracijos iš Prancūzijos ir Šiaurės Afrikos šalių (Maroko, Alžyro, Tuniso), prancūzų kalba taip pat girdima Izraelyje, ypač tam tikrose bendruomenėse.
- Amharų kalba: Po žydų iš Etiopijos (Beta Israel bendruomenės) imigracijos operacijų XX a. pabaigoje, amharų kalba tapo svarbi šiai bendruomenei.
- Jidiš ir Ladino: Nors jų vartojimas kasdieniame gyvenime smarkiai sumažėjo dėl hebrajų kalbos dominavimo ir Holokausto, šios tradicinės žydų diasporos kalbos vis dar puoselėjamos tam tikruose ultraortodoksų sluoksniuose (jidiš) ir akademiniuose bei kultūriniuose rateliuose (abi kalbos).
- Kitos kalbos: Izraelyje taip pat galima išgirsti ispanų, vokiečių, lenkų, rumunų, vengrų ir daugybę kitų kalbų, kurias atsinešė imigrantai iš viso pasaulio.
Kalba Švietimo Sistemoje
Izraelio švietimo sistema atspindi šalies kalbinę ir kultūrinę įvairovę, nors ir yra suskirstyta pagal kalbą ir sektorius.
- Valstybinės hebrajų mokyklos: Didžiausias sektorius, kuriame mokoma hebrajų kalba. Arabų kalba paprastai pradedama mokyti kaip antroji kalba vidurinėse klasėse, nors jos mokymosi lygis ir populiarumas skiriasi.
- Valstybinės arabų mokyklos: Skirtos arabų piliečiams, čia pagrindinė dėstomoji kalba yra arabų. Hebrajų kalba yra privaloma kaip antroji kalba nuo pradinių klasių, o anglų – kaip trečioji.
- Valstybinės religinės hebrajų mokyklos: Pabrėžia religines studijas greta bendrojo lavinimo programos, dėstoma hebrajų kalba.
- Nepriklausomos (daugiausia ultraortodoksų) mokyklos: Turi didelę autonomiją, berniukų mokyklose (ješivose) dažnai pagrindinis dėmesys skiriamas religiniams tekstams, kartais vartojama ir jidiš kalba.
Kalbų mokymas yra svarbi švietimo dalis, tačiau dažnai kritikuojama, kad hebrajų kalbos mokymas arabų mokyklose ir arabų kalbos mokymas hebrajų mokyklose nėra pakankamai efektyvus, kad užtikrintų sklandų abipusį supratimą tarp abiejų bendruomenių.
Išvados: Dinamiška Kalbų Situacija
Izraelio kalbinis peizažas yra nepaprastai dinamiškas ir sudėtingas. Oficialiai, pagal 2018 m. Nacionalinės Valstybės Įstatymą, vienintelė valstybinė kalba yra hebrajų – atgaivinta senovinė kalba, tapusi modernios tautos ir valstybės pagrindu. Tai neabejotinai viena didžiausių lingvistinių sėkmės istorijų pasaulyje.
Tačiau arabų kalba, turinti „specialų statusą” ir būdama gimtoji daugiau nei penktadaliui šalies piliečių, išlieka svarbi ir matoma viešojoje erdvėje, nors jos teisinis statusas ir ateitis kelia diskusijų. Jos likimas glaudžiai susijęs su platesniais politiniais ir socialiniais procesais šalyje.
Galiausiai, Izraelis yra daugiakalbystės pavyzdys, kur greta hebrajų ir arabų kalbų gyvuoja rusų, anglų, prancūzų, amharų ir daugelis kitų kalbų, atspindinčių turtingą šalies imigracijos istoriją. Ši kalbų mozaika yra neatsiejama Izraelio tapatybės dalis, nuolat kintanti ir prisitaikanti prie besikeičiančios demografijos ir socialinės realybės.