Kiekvienas uostamiestis turi savo sielą, savo tylųjį sargą, kuris amžiais pasitinka ir išlydi laivus. Klaipėdai toks sargas neabejotinai yra jos švyturys. Tai ne šiaip navigacinis statinys, o gyva istorijos knyga, kurios puslapiuose – karai, atstatymai, technologijų revoliucijos ir nesuskaičiuojamos jūrininkų viltys. Nors šiandieninis dryžuotas bokštas yra gerokai jaunesnis už patį uostą, jo dvasia siekia gilius šimtmečius, kuomet pirmosios ugnys rodė kelią į saugų Memelio uostą. Leiskimės į kelionę laiku ir atverkime šio jūros sargo paslapčių skrynią.
Navigacijos aušra: Pirmasis žiburys neramioje Baltijos pakrantėje
Norint suprasti Klaipėdos švyturio reikšmę, reikia nusikelti į XVIII amžiaus pabaigą. Tuo metu Memelis, kaip tada vadinta Klaipėda, jau buvo svarbus Prūsijos karalystės prekybos centras. Laivų srautai nuolat augo, o kartu su jais – ir pavojai. Akmenuotas, seklus ir audringas Baltijos jūros priėjimas prie Kuršių marių įlankos buvo tikras iššūkis net ir patyrusiems kapitonams. Naktį ar esant prastam matomumui, rasti siaurą įplauką į uostą buvo itin sudėtinga ir rizikinga. Reikėjo ženklo – patikimo, matomo iš toli ir nekintančio.
Pirmojo švyturio gimimas 1796-aisiais
Būtent todėl 1796 metų rugsėjo 1 dieną įsižiebė pirmasis Klaipėdos švyturys. Jis tapo vienu pirmųjų navigacinių žiburių visoje šiaurės rytų Baltijos pakrantėje, aplenkdamas net tokius uostus kaip Liepoja ar Ventspilis. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį, užtikrinantis saugesnę laivybą ir stiprinantis uosto konkurencingumą. Pirmasis bokštas buvo gana kuklus, mūrinis, jo aukštis siekė vos 29,2 metro. Jo viršuje buvo įrengta atvira aikštelė su žibintu, kuriame degė šešios didelės žvakės. Šviesą atspindėjo ir stiprino šeši dideli, poliruoti bronziniai reflektoriai. Nors pagal šiuolaikinius standartus jo šviesa buvo silpna ir matoma vos iš kelių kilometrų, tuo metu tai buvo tikra technologinė pažanga, suteikianti jūrininkams taip reikalingą orientyrą tamsoje.
Nauja šviesos era: XIX amžiaus rekonstrukcija ir technologinis šuolis
Laivybai ir prekybai sparčiai vystantis, senojo švyturio galimybių greitai nebepakako. Reikėjo galingesnio, aukštesnio ir iš toliau matomo signalo. Taip buvo prieita prie sprendimo statyti naują, modernesnį bokštą. Šis darbas buvo patikėtas garsiam to meto Prūsijos hidrotechnikos ir uostų statybos inžinieriui Johannui Samueliui Lilienthaliui – žmogui, kurio indėlis į Klaipėdos uosto plėtrą yra milžiniškas.
Architekto Johanno Samuelio Lilienthalio vizija
1819 metais iškilo naujasis švyturio bokštas. Jis buvo gerokai aukštesnis ir tvirtesnis už pirmtaką. Tačiau svarbiausi pokyčiai slypėjo jo viršūnėje. Vietoj atviros aikštelės buvo įrengtas specialus stiklinis žibintas, saugantis šviesos šaltinį nuo vėjo ir lietaus. O pats šviesos šaltinis buvo visiškai pakeistas – vietoj bronzinių reflektorių sumontuota sudėtinga sistema, kurią sudarė trylika didelių, sidabru padengtų varinių reflektorių, išdėstytų paraboliškai. Kiekvieno reflektoriaus centre degė speciali aliejinė lempa. Ši sistema sukoncentruodavo šviesą į galingą, siaurą spindulį, kuris buvo matomas daugiau nei iš 30 kilometrų. Tai buvo tikra revoliucija, pavertusi Klaipėdos švyturį vienu moderniausių regione. Vėliau, XIX amžiaus pabaigoje, švyturyje buvo įdiegta dar viena to meto inovacija – garsusis Augustino Fresnelio lęšis, kuris dar labiau sustiprino šviesos signalą ir leido jam sklisti dar toliau.
Karo randai ir atgimimas iš pelenų
Du pasauliniai karai neaplenkė ir Klaipėdos. Miestas ir uostas smarkiai nukentėjo, o kartu su jais – ir ištikimasis jūros sargas. Istorinis, Lilienthalio projektuotas švyturys, atlaikęs šimtametes audras, tapo karo beprasmybės auka.
Tragiškas likimas Antrojo pasaulinio karo audrose
Antrojo pasaulinio karo pabaiga Klaipėdai buvo itin tragiška. 1945 metų sausį, besitraukianti Vokietijos kariuomenė, vykdydama „išdegintos žemės” taktiką, susprogdino daugelį strateginių uosto objektų. Tarp jų buvo ir istorinis švyturys. Po sprogimo iš didingo bokšto liko tik pamatų fragmentai ir nuolaužų krūva. Kartu su juo dingo ne tik svarbus navigacinis objektas, bet ir reikšminga miesto istorijos dalis, architektūros paminklas, matęs tiek daug vilčių ir audrų.
Naujas švyturys – nauja epocha
Po karo Klaipėda atiteko Sovietų Sąjungai, ir uosto atstatymas tapo vienu iš prioritetų. Be švyturio pilnavertis uosto darbas buvo neįmanomas. Todėl jau 1945 metais buvo pastatytas laikinas medinis švyturys, o 1953 metais jo vietoje iškilo naujas, gelžbetoninis bokštas – tas pats, kurį matome ir šiandien. Šis statinys – visiškai kitokios epochos ir kitokios architektūrinės filosofijos kūrinys. Vietoj elegantiškos XIX amžiaus neogotikos – sovietinio funkcionalizmo bruožai. Tai cilindro formos, 44 metrų aukščio bokštas, kurio viršuje įrengtas žibintas ir apžvalgos aikštelė. Jo išorė nudažyta ryškiomis, kontrastingomis horizontaliomis juodomis ir baltomis juostomis, kurios atlieka svarbią dieninio ženklo funkciją.
Švyturys šiandien: Modernus jūros vartų sergėtojas
Nors išoriškai nuo 1953 metų Klaipėdos švyturys beveik nepasikeitė, jo vidus ir technologinė įranga per tuos dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitė. Šiandien tai visiškai automatizuotas, moderniomis technologijomis aprūpintas navigacinis kompleksas, kurio darbą specialistai stebi nuotoliniu būdu.
Technologijų širdis
Šiuolaikinio švyturio „širdis” – galingas optinis aparatas, kurio šviesos šaltinis matomas už 18 jūrmylių, arba maždaug 33 kilometrų. Jis siunčia į tamsą specifinį, tik jam būdingą signalą: ilgas baltos šviesos blyksnis kas 7,5 sekundės (tarptautinis žymėjimas LFl W 7.5s). Šis unikalus ritmas yra tarsi švyturio parašas, leidžiantis jūrininkams bet kokiomis oro sąlygomis tiksliai identifikuoti, kad artėja būtent prie Klaipėdos uosto vartų. Be šviesos signalo, švyturys turi ir galingą garso signalą – nautofoną. Tiršto rūko metu, kai matomumas tampa nulinis, kas minutę nuaidi specifinis garso signalas, įspėjantis laivus apie artėjančią pakrantę ir uosto įplauką. Viskas – nuo šviesos įjungimo ir išjungimo iki sistemos parametrų stebėjimo – yra valdoma kompiuteriais.
Daugiau nei šviesa: Švyturio simbolika ir nematoma pusė
Nors pagrindinė švyturio funkcija yra grynai praktinė – užtikrinti saugią laivybą, jo reikšmė Klaipėdai ir jos žmonėms yra kur kas platesnė. Tai vienas ryškiausių miesto simbolių, įkūnijantis jūrinę dvasią, pastovumą ir viltį.
Kodėl švyturys yra dryžuotas?
Daugelis matė charakteringas juodai-baltas švyturio juostas, tačiau ne visi žino jų prasmę. Tai – dieninis ženklas (angl. daymark). Jo tikslas – padaryti bokštą kuo geriau matomą ir atpažįstamą dienos metu jūros fone. Spalvų ir raštų kombinacijos yra unikalios kiekvienam regionui, kad jūrininkai, naudodamiesi žemėlapiais, galėtų lengvai identifikuoti konkretų švyturį ir nustatyti savo buvimo vietą. Klaipėdos švyturio horizontalios juodos ir baltos juostos yra jo vizitinė kortelė, matoma iš toli.
Uždaras, bet nepamirštas
Daugeliui miesto svečių ir gyventojų kyla natūralus klausimas: ar galima aplankyti švyturį ir pasigrožėti uosto panorama iš jo viršūnės? Deja, atsakymas yra neigiamas. Skirtingai nuo Nidos ar Šventosios švyturių, Klaipėdos švyturys yra strateginės reikšmės objektas. Jis stovi uždaroje ir saugomoje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorijoje, todėl laisvai patekti į jį negalima. Vis dėlto, tai nesumažina jo svarbos ir žavesio. Jis puikiai matomas nuo šiaurinio molo, iš Smiltynės ar plaukiant laivu pro uosto vartus, tapdamas neatsiejama Klaipėdos jūrinio peizažo dalimi.
Švyturys kultūroje ir žmonių širdyse
Klaipėdos švyturys yra įkvėpimo šaltinis menininkams, fotografams, poetams. Jo atvaizdas puikuojasi ant suvenyrų, atvirukų ir paveikslų. Jis tapo metafora, simbolizuojančia teisingą kelią, saugumą ir grįžimą namo. Kiekvienam klaipėdiečiui, susijusiam su jūra, švyturio šviesa yra artimas ir brangus ženklas. Tai lyg tylus pažadas, kad po ilgų kelionių visada laukia saugus uostas ir namų krantas.
Išvada: Niekada negęstanti uostamiesčio viltis
Klaipėdos švyturio istorija – tai paties miesto istorijos atspindys. Nuo kuklaus pirmojo žiburio, per technologinius XIX amžiaus stebuklus, tragišką sunaikinimą ir atgimimą iš pelenų iki šiuolaikinio, automatizuoto sargo – jis visada buvo ir liks Klaipėdos jūros vartų širdis. Tai ne tik betonas ir plienas, ne tik optika ir elektronika. Tai ištikimybės, pastovumo ir vilties simbolis, kurio mirksinti šviesa kas 7,5 sekundės siunčia žinią pasauliui: Klaipėdos uostas gyvas, jis laukia ir yra pasiruošęs priimti kiekvieną, ieškantį saugaus kelio namo. Kol jo šviesa skrodžia Baltijos tamsą, tol gyva ir jūrinė uostamiesčio dvasia.