Ar kada nors sustojote tiesiog tam, kad… būtumėte? Ne galvodami apie rytojaus darbus, ne planuodami savaitgalio pirkinių sąrašo, ne naršydami socialinių tinklų srauto. Tiesiog būtumėte čia ir dabar, leisdami mintims tekėti laisvai, giliai pasinerdami į vieną idėją, jausmą ar gamtos vaizdą. Jei taip, jūs palietėte tai, kas vadinama kontempliacija – galingą, tačiau šiuolaikiniame triukšmingame pasaulyje primirštą proto būseną. Tai ne prabanga, skirta vienuoliams ar filosofams, o esminis įrankis, galintis praturtinti kiekvieno iš mūsų gyvenimą, suteikti jam gilumo, aiškumo ir vidinės ramybės.
Šiandienos pasaulis mus moko greičio. Greitas maistas, greita informacija, greiti sprendimai. Mūsų protai nuolat bombarduojami pranešimais, reklamomis ir begaliniu informacijos srautu. Mes didžiuojamės savo gebėjimu atlikti kelis darbus vienu metu, tačiau iš tiesų mes tiesiog skaidome savo dėmesį į mažas, neveiksmingas daleles. Šiame nuolatiniame skubėjime ir paviršutiniškume mes prarandame ryšį su savimi, su savo giliausiomis mintimis ir jausmais. Kontempliacija yra priešnuodis šiam chaosui. Tai sąmoningas pasirinkimas sulėtinti tempą, atsitraukti nuo išorinio triukšmo ir įsiklausyti į vidinį balsą.
Kas Iš Tikrųjų Yra Kontempliacija?
Dažnai kontempliacija painiojama su paprastu galvojimu ar svajojimu. Tačiau tai yra kur kas daugiau. Mąstymas dažnai būna aktyvus, tikslingas procesas – mes sprendžiame problemą, analizuojame situaciją, planuojame ateitį. Svajojimas – tai pasyvus proto klajojimas be krypties. O kontempliacija yra tarsi tiltas tarp šių dviejų būsenų. Tai ramus, gilus ir sutelktas mąstymas apie tam tikrą objektą, idėją ar klausimą, nebandant jo skubotai išspręsti ar pakeisti.
Įsivaizduokite, kad sėdite ant ežero kranto. Paprastas mąstymas būtų galvoti: „Koks vandens gylis? Ar čia yra žuvies? Reikėtų nepamiršti nupirkti duonos grįžtant namo.“ Svajojimas būtų leisti mintims nuplaukti į prisiminimus apie praėjusias atostogas prie jūros. O kontempliacija būtų tiesiog stebėti ežerą. Stebėti, kaip vėjas raibuliuoja vandenį, kaip saulės spinduliai žaidžia jo paviršiuje, kaip debesys atsispindi gelmėje. Jūs neanalizuojate, nekritikuojate ir neplanuojate. Jūs tiesiog esate su ežeru, leisdami jo vaizdui ir jausmui visiškai užpildyti jūsų sąmonę. Šio ramaus stebėjimo metu pradeda kilti gilesnės įžvalgos – apie gamtos ciklų trapumą, apie nuolatinę kaitą, apie savo paties vietą šiame pasaulyje.
Lotyniškas žodis „contemplari“, iš kurio kilo mūsų terminas, reiškia „atidžiai stebėti, apžiūrinėti“. Senovėje tai buvo susiję su šventa erdve, „templum“, kurioje žyniai stebėdavo dangaus ženklus, siekdami suprasti dievų valią. Taigi, nuo pat pradžių kontempliacija buvo susijusi su gilesnės prasmės ir tvarkos paieška tyloje ir susikaupime.
Kontempliacijos Šaknys: Nuo Antikos Iki Rytų Išminties
Kontempliacijos praktika yra sena kaip pati civilizacija, įgavusi skirtingas formas įvairiose kultūrose ir tradicijose. Vakarų filosofijos lopšyje, Senovės Graikijoje, tokie mąstytojai kaip Platonas teigė, kad tik per kontempliaciją – gilų mąstymą apie idėjas, tokias kaip tiesa, gėris ir grožis – galima pasiekti tikrąjį pažinimą ir išmintį. Jo mokinys Aristotelis kontempliatyvų gyvenimą laikė aukščiausia ir laimingiausia žmogiškosios būties forma.
Krikščioniškojoje tradicijoje kontempliacija tapo svarbia mistikų ir vienuolių praktika. Tai buvo būdas per tylią maldą ir vidinį susikaupimą patirti tiesioginį ryšį su Dievu. Šventasis Augustinas, Teresė Avilietė, Šv. Jonas nuo Kryžiaus – visi jie rašė apie tylos ir vidinio stebėjimo galią, leidžiančią peržengti kasdienio proto ribas ir prisiliesti prie dieviškosios paslapties.
Rytų tradicijose randame panašias idėjas, nors ir išreikštas kitais terminais. Budizme praktikuojama vipasanos meditacija, kuri yra ne kas kita, o įžvalgos per atidų stebėjimą forma. Praktikuojantysis ramiai stebi savo kvėpavimą, kūno pojūčius ir kylančias mintis, nesistengdamas jų kontroliuoti ar vertinti. Per šį procesą ateina gilus supratimas apie visko laikinumą ir tarpusavio ryšį. Daoizme pabrėžiamas „wu wei“ – neveikimo veikimas, harmoningas plaukimas su gyvenimo tėkme, kuris taip pat pasiekiamas per ramų stebėjimą ir atsisakymą primesti savo valią pasauliui.
Nors formos ir terminai skiriasi, visų šių tradicijų esmė ta pati: tikroji išmintis ir ramybė ateina ne iš aktyvaus išorinio pasaulio keitimo, o iš ramaus ir gilaus vidinio stebėjimo.
Praktinė Nauda Šiuolaikiniam Žmogui: Kodėl Verta Kontempliuoti?
Galbūt visa tai skamba pernelyg filosofiškai ir atitrūkusiai nuo realybės. Tačiau kontempliacijos nauda yra labai konkreti ir moksliškai pagrįsta. Reguliarus laikas, skirtas ramiam apmąstymui, gali radikaliai pakeisti mūsų psichologinę ir emocinę savijautą.
- Sumažėjęs stresas ir nerimas. Nuolat skubantis ir nerimaujantis protas yra pagrindinis streso šaltinis. Kontempliacija veikia kaip proto „perkrovimo“ mygtukas. Ji leidžia atsitraukti nuo minčių sūkurio, pamatyti problemas iš perspektyvos ir nuraminti nervų sistemą.
- Pagerėjusi koncentracija ir dėmesys. Gyvename dėmesio išblaškymo amžiuje. Gebėjimas ilgą laiką sutelkti dėmesį į vieną dalyką tampa retenybe. Kontempliacija lavina proto „raumens“ gebėjimą išlikti susitelkusiam, o tai tiesiogiai veikia mūsų produktyvumą ir mokymosi gebėjimus.
- Kūrybiškumo proveržis. Geriausios idėjos dažnai gimsta ne tada, kai aktyviai bandome jas „išspausti“, o ramybės akimirkomis – duše, pasivaikščiojimo metu ar tiesiog žiūrint pro langą. Kontempliacija sukuria derlingą dirvą kūrybiškumui, leisdama pasąmonėje esančioms idėjoms ir sąsajoms iškilti į paviršių.
- Gilesnis savęs pažinimas. Kiek laiko per dieną skiriate tam, kad paklaustumėte savęs: „Kaip aš iš tiesų jaučiuosi? Ko aš noriu iš gyvenimo? Kas man svarbiausia?“ Kontempliacija yra pasimatymas su pačiu savimi. Ji leidžia išgirsti savo vidinius poreikius, atpažinti pasikartojančius minčių modelius ir geriau suprasti savo vertybes.
- Išaugusi empatija ir atjauta. Kai pradedame geriau suprasti savo vidinį pasaulį, mums tampa lengviau suprasti ir kitus. Kontempliacija apie kito žmogaus situaciją, bandymas įsivaizduoti jo jausmus ir perspektyvą ugdo empatiją ir mažina polinkį teisti.
Kaip Pradėti Kontempliuoti XXI Amžiuje?
Gerai, nauda akivaizdi. Bet kaip rasti laiko ir vietos kontempliacijai, kai aplink tiek daug triukšmo ir įsipareigojimų? Svarbiausia suprasti, kad tam nereikia specialios įrangos, guru ar ilgo atsiskyrimo kalnuose. Pradėti galima nuo mažų, paprastų žingsnių, integruojamų į kasdienį gyvenimą.
1. Sukurkite Erdvę ir Laiką
Raskite tylią vietą, kur jūsų niekas netrukdys bent 10-15 minučių. Tai gali būti kambario kampas, suoliukas parke ar net jūsų automobilis pietų pertraukos metu. Svarbiausia – išjunkite visus pranešimus telefone. Šis laikas yra šventas ir skirtas tik jums. Geriausia kontempliuoti ryte, kol dienos rūpesčiai dar neužgriuvo, arba vakare, norint nuraminti protą prieš miegą.
2. Pasirinkite Kontempliacijos Objektą
Nors galima kontempliuoti ir visišką tylą, pradedantiesiems lengviau turėti atspirties tašką, į kurį galima sutelkti dėmesį. Tai gali būti:
- Gamtos objektas: medis už lango, debesis danguje, gėlės žiedas, akmuo. Stebėkite jo spalvas, formas, tekstūrą.
- Meno kūrinys: paveikslas, skulptūra, muzikos kūrinys. Leiskite jam paveikti jūsų jausmus, neskubėkite analizuoti.
- Idėja ar klausimas: galite apmąstyti vieną žodį (pvz., „laisvė“, „atleidimas“, „dėkingumas“) arba gilų klausimą (pvz., „Kas man teikia džiaugsmą?“, „Kokia mano gyvenimo prasmė?“).
- Citata ar eilėraštis: perskaitykite trumpą tekstą ir leiskite jo žodžiams ir prasmei lėtai susigulėti jūsų prote.
3. Praktinis Procesas: Stebėjimas be Vertinimo
Atsisėskite patogiai, atsipalaiduokite. Kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Nukreipkite visą savo dėmesį į pasirinktą objektą. Tiesiog stebėkite jį visais pojūčiais. Jei kontempliuojate gėlę, pastebėkite jos spalvų atspalvius, lapelių formą, galbūt net kvapą. Leiskite mintims ir asociacijoms kilti natūraliai, bet neįsitraukite į jas. Jei protas pradeda klajoti (o jis tikrai pradės), švelniai, be savikritikos grąžinkite dėmesį atgal prie stebimo objekto. Tikslas nėra sustabdyti mintis, o tapti jų stebėtoju, neužkimbant už jų.
Kontempliacija Lietuviškame Kontekste: Ryšys su Gamta ir Siela
Lietuviams kontempliacijos idėja yra ypač artima ir natūrali, net jei mes ne visada ją taip įvardijame. Mūsų tautosaka, dainos ir pasaulėjauta yra persmelktos gilaus ryšio su gamta. Miškas, ežeras, upė – tai ne tik peizažo dalys, bet ir dvasinės erdvės, kuriose žmogus gali nurimti, atgauti jėgas ir rasti atsakymus į svarbiausius klausimus.
Pasivaikščiojimas po ošiantį pušyną, ilgas žvilgsnis į saulėlydį virš ežero, sėdėjimas prie laužo ir žiūrėjimas į šokančias liepsnas – visa tai yra natūralios kontempliacijos formos. Šiose akimirkose mes instinktyviai sulėtėjame, mūsų protas nurimsta, o pojūčiai paaštrėja. Būtent tada, gamtos didybės akivaizdoje, kasdienės problemos ir rūpesčiai atrodo mažesni ir ne tokie svarbūs. Gamta tampa veidrodžiu, kuriame galime pamatyti savo pačių vidinį pasaulį.
Galima teigti, kad tam tikras kontempliatyvus polinkis yra įaustas į lietuvišką charakterį. Mūsų neretai apibūdinamas santūrumas, polinkis į melancholiją ir ilgesį gali būti ir gilaus vidinio gyvenimo išraiška. Mes nesame linkę skubotai reikšti emocijų, mums reikia laiko apmąstyti, pajausti, „suvirškinti“ patirtis. Ši savybė, kuri kartais gali atrodyti kaip trūkumas, šiuolaikiniame pasaulyje tampa didžiule stiprybe – tai gebėjimas atsispirti paviršutiniškumui ir ieškoti gilesnės prasmės.
Tad kontempliacija mums nėra svetima praktika, kurią reikia importuoti iš Rytų ar išmokti iš knygų. Tai veikiau priminimas apie tai, ką mes jau turime savo kultūroje ir savo prigimtyje. Tai kvietimas sugrįžti prie savo šaknų – tiek dvasinių, tiek ir tų, kurios mus sieja su gimtąja žeme.
Pabaigai: Kvietimas Sulėtinti Tempą
Kontempliacija nėra dar vienas darbas, kurį reikia įtraukti į savo ir taip perkrautą dienotvarkę. Priešingai – tai išsilaisvinimas iš nuolatinio „darymo“ ir perėjimas į „buvimo“ būseną. Tai dovana, kurią galime sau įteikti kiekvieną dieną. Tai pauzė, kurioje gimsta aiškumas, ramybė ir išmintis.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Šįvakar, užuot iškart įsijungę televizorių, penkias minutes tiesiog ramiai pasėdėkite ir pažiūrėkite pro langą. Ryt, gerdami kavą, pabandykite pajausti tik jos skonį ir aromatą, nedarydami nieko kito. Savaitgalį nueikite į mišką ne tam, kad sportuotumėte, o tiesiog tam, kad pabūtumėte tarp medžių. Leiskite sau prabangą nieko neveikti ir pamatysite, kaip šios tylos ir ramybės akimirkos pradės keisti jūsų gyvenimą – mintis po minties, atodūsis po atodūsio.