Kiekvienais metais, kai vasara pasiekia savo brandą ir ore tvyro prinokusių javų bei artėjančio rudens kvapas, ateina rugpjūčio 16-oji. Tai diena, kai kalendoriaus lapeliai primena mums apie Rokus. Visi vyrai ir berniukai, nešiojantys šį tvirtą ir skambų vardą, švenčia savo vardadienį. Tačiau ar kada susimąstėte, kas slypi už šios datos? Roko vardadienis – tai ne tik proga pasveikinti bičiulį ar artimąjį. Tai diena, turinti šimtmečius siekiančią istoriją, persipynusią su tikėjimu, pasiaukojimu ir senosiomis lietuvių tradicijomis. Tai pasakojimas apie nepaprastą šventąjį, vardu Rokas, kurio gyvenimas tapo įkvėpimu milijonams, ir apie tai, kaip jo atminimas gyvuoja mūsų kultūroje iki šių dienų.
Lietuvoje vardadieniai nuo seno turėjo ypatingą reikšmę. Kartais jie būdavo svarbesni net už gimtadienius, nes asmens vardas jį susiedavo su šventuoju globėju, tam tikromis krikščioniškomis vertybėmis ir bendruomenės tradicijomis. Roko vardadienis yra puikus pavyzdys, kaip vienas vardas gali atverti duris į platų istorijos, kultūros ir folkloro pasaulį. Tad leiskimės į kelionę laiku ir išsiaiškinkime, kodėl rugpjūčio 16-oji yra tokia ypatinga.
Kas Buvo Šventasis Rokas? Kilmingas Turtuolis, Tapęs Vargšų Globėju
Norint suprasti Roko vardadienio esmę, pirmiausia reikia susipažinti su jo globėju – Šventuoju Roku. Jo gyvenimo istorija, nors ir apipinta legendomis, yra neįtikėtinai paveiki ir atspindi viduramžių dvasią, kurioje tikėjimas ir pasiaukojimas buvo aukščiausios vertybės.
Manoma, kad Rokas gimė apie 1295 metus Monpeljė mieste, pietų Prancūzijoje, labai turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Pasakojama, kad jo gimimas buvo stebuklas, nes tėvai ilgai negalėjo susilaukti vaikų. Ant būsimo šventojo krūtinės nuo pat gimimo buvo raudonas kryžiaus formos apgamas – ženklas, pranašavęs ypatingą jo misiją. Deja, Rokas anksti tapo našlaičiu. Paveldėjęs milžiniškus turtus, jaunuolis nesusigundė prabangiu ir nerūpestingu gyvenimu. Vietoj to, įkvėptas Šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžio, jis priėmė radikalų sprendimą – visą savo turtą išdalino vargšams, apsivilko kuklia piligrimo mantija ir iškeliavo į Romą.
Tuo metu Europą siaubė viena baisiausių pandemijų istorijoje – Juodoji mirtis, arba maras. Keliaudamas per Italiją, Rokas matė neapsakomą kančią ir skausmą. Užuot bėgęs nuo pavojaus, jis drąsiai ėjo tiesiai į maro židinius. Lankė ligonines, slaugė sergančiuosius, laidojo mirusius. Legenda byloja, kad jis turėjo stebuklingą gydymo dovaną – vien kryžiaus ženklu ir malda išgydydavo žmones nuo, atrodytų, mirtinos ligos. Jo kelias per Akvapendentę, Čezeną, Romą, Riminį, Pjačencą buvo paženklintas gailestingumo ir stebuklų.
Tačiau Pjačencos mieste nelaimė aplankė ir patį Roką. Slaugydamas sergančiuosius, jis pats užsikrėtė maru. Ant kojos atsivėrė skausminga žaizda – bubonas. Nenorėdamas tapti našta kitiems ir skleisti užkrato, Rokas pasitraukė į atokų mišką, kad ten vienatvėje sulauktų mirties. Tačiau Dievas jo neapleido. Legenda pasakoja, kad netoliese gyvenusio didiko šuo kasdien atbėgdavo pas Roką ir atnešdavo jam duonos kepalėlį, paimtą nuo šeimininko stalo. Negana to, šuo laižydavo jo žaizdas, kurios netrukus ėmė gyti. Iš šio miško trykštelėjo šaltinis, kurio vanduo numalšino Roko troškulį ir suteikė jėgų. Stebuklingai pasveikęs, jis grįžo į gimtinę.
Deja, tėvynė jo neatpažino. Pasikeitęs, išsekęs po ligos ir kelionių, jis buvo palaikytas šnipu ir įmestas į kalėjimą. Ten jis praleido penkerius metus, tyliai kentėdamas ir melsdamasis, niekam neatskleisdamas savo tapatybės. Tik po mirties, apie 1327 metus, kalėjimo sargybiniai atpažino jį iš raudonojo kryžiaus ant krūtinės. Šventojo Roko kultas netruko pasklisti po visą Europą, ypač sustiprėdamas maro epidemijų metu. Jis tapo pagrindiniu globėju nuo maro ir kitų epidemijų, taip pat ligonių, piligrimų, vaistininkų, gydytojų ir, žinoma, šunų bei visų naminių gyvūnų.
Šventojo Roko Ikonografija: Kaip Atpažinti Šventąjį Meno Kūriniuose?
Šventojo Roko atvaizdas mene yra labai charakteringas ir lengvai atpažįstamas. Dailininkai ir skulptoriai per šimtmečius sukūrė aiškų jo ikonografinį kanoną, kuriame kiekviena detalė turi savo prasmę.
- Piligrimo drabužiai: Rokas beveik visada vaizduojamas kaip piligrimas – su trumpa tunika, apsiaustu (dažnai su gobtuvu) ir plačiabryle skrybėle. Tai simbolizuoja jo kelionę į Romą, atsisakymą nuo pasaulietiškų turtų ir nuolatinį buvimą kelyje, tarnaujant kitiems.
- Piligrimo lazda ir gertuvė: Būtini keliautojo atributai, pabrėžiantys jo piligrimystę.
- Kriauklė: Dažnai ant skrybėlės ar apsiausto matoma Šv. Jokūbo kriauklė – tradicinis piligrimų, keliaujančių į Santjago de Kompostelą, ženklas, tapęs bendru piligrimystės simboliu.
- Apnuoginta šlaunis su maro žaizda: Tai pats svarbiausias ir unikaliausias Šv. Roko ikonografijos elementas. Jis rodo į buboną (patinusį limfmazgį) ant savo kojos, taip identifikuodamasis su sergančiaisiais ir primindamas apie savo paties kančią bei stebuklingą išgijimą.
- Šuo su duona dantyse: Šalia jo beveik visada vaizduojamas ištikimasis šuo, nešantis duonos kepalėlį. Tai priminimas apie legendą, kai gyvūnas išgelbėjo jį nuo bado mirties miške. Šis simbolis pabrėžia Dievo apvaizdą, veikiančią per netikėčiausius pavidalus, ir ištikimybės bei draugystės svarbą.
Šie simboliai kartu sukuria galingą pasakojimą apie tikėjimą, gailestingumą, kančią ir viltį. Būtent todėl Šv. Roko atvaizdai tapo tokie populiarūs bažnyčiose, koplyčiose ir namų altorėliuose visoje krikščioniškoje Europoje, įskaitant ir Lietuvą.
Roko Vardadienis Lietuviškų Tradicijų Kontekste
Lietuvoje Šv. Roko diena, rugpjūčio 16-oji, įgauna ypatingą atspalvį, nes ji seka iškart po vienos didžiausių ir svarbiausių vasaros švenčių – Žolinės (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dienos), švenčiamos rugpjūčio 15-ąją. Šis artumas sujungia abi dienas į savotišką šventinį laikotarpį, žymintį vasaros brandą ir lėtą atsisveikinimą su ja.
Etnologų teigimu, Šv. Roko diena senovės lietuviams turėjo ir svarbią agrarinę reikšmę. Ji buvo siejama su rugiapjūtės pabaiga. Sakydavo: „Šventas Rokas – į laukus nebe toks“, o tai reiškė, kad pagrindiniai javų pjovimo darbai jau turėjo būti baigti. Ši diena buvo tarsi atokvėpis po sunkių darbų, proga padėkoti už derlių ir pradėti ruoštis rudens darbams. Kai kur Lietuvoje iki šiol išlikęs posakis: „Nuo Roko dienos jau ir bulvės nebebijo šalnos“, reiškiantis, kad pagrindinis daržovių derlius jau subrendęs ir metas jį kasti.
Daugelyje Lietuvos bažnyčių, ypač tose, kurios tituluotos Šv. Roko vardu (pavyzdžiui, garsioji Šv. Roko bažnyčia Varėnoje ar Videniškių bažnyčia), šią dieną vyksta tradiciniai atlaidai, vadinami Rokynėmis. Tai ne tik religinė šventė, bet ir svarbus bendruomenės susibūrimo įvykis. Į Rokynes suvažiuodavo žmonės iš aplinkinių kaimų ir miestelių, vykdavo mugės, amatininkų turgeliai, skambėdavo muzika. Per atlaidus būdavo šventinami gyvuliai, ypač šunys, prašant Šv. Roko apsaugos nuo ligų ir nelaimių. Ši tradicija pabrėžia šventojo, kaip gyvūnų globėjo, vaidmenį.
Vardo „Rokas“ Populiarumas ir Reikšmė
Pats vardas „Rokas“ nėra lietuviškos kilmės. Manoma, kad jis kilo iš senovės germanų kalbų ir gali turėti kelias reikšmes. Viena versija teigia, kad jis kilęs iš žodžio, reiškiančio „poilsis“, „ramybė“. Kita versija sieja jį su žodžiu, reiškiančiu „kovos šauksmas“ arba net paukščio pavadinimu – „kovarnis“. Nepriklausomai nuo tikslios etimologijos, Lietuvoje šis vardas asocijuojasi su tvirtumu, patikimumu ir ramybe – savybėmis, kurios puikiai atspindi šventojo globėjo charakterį.
Nors vardas žinomas nuo viduramžių, jo populiarumo bangos Lietuvoje keitėsi. Didžiausią iškilimą jis pasiekė XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, kai tapo vienu populiariausių vardų naujagimiams berniukams. Šiandien Rokas yra modernus, tačiau kartu ir gilias istorines šaknis turintis vardas, kurį tėvai renka savo sūnums vertindami jo skambesį ir solidumą. Žmonės, vardu Rokas, dažnai apibūdinami kaip stabilūs, atsakingi, ištikimi draugai ir ramūs lyderiai, tvirtai stovintys ant žemės, bet nevengiantys padėti kitiems.
Kaip Švęsti Roko Vardadienį Šiandien?
Šiuolaikiniame pasaulyje vardadienių šventimas galbūt ir nėra toks iškilmingas kaip anksčiau, tačiau tai vis dar puiki proga parodyti dėmesį ir pagarbą žmogui. Jei jūsų aplinkoje yra Rokas, rugpjūčio 16-ąją nepamirškite jo pasveikinti.
Kaip tai padaryti? Viskas priklauso nuo jūsų santykių ir tradicijų. Kartais užtenka šilto žodžio, skambučio ar trumposios žinutės. Darbe įprasta pavaišinti kolegas saldumynais, o artimi draugai ar šeimos nariai gali įteikti ir nedidelę dovanėlę. Linkint kažko ypatingo, galima prisiminti ir Šv. Roko istoriją. Linkėjimas tvirtos sveikatos, ištvermės, patikimų draugų ir gebėjimo įveikti visus sunkumus bus ne tik malonus, bet ir turės gilią prasmę.
Roko vardadienis – tai diena, kuri mums primena, kad už kiekvieno vardo slypi istorija. Tai pasakojimas apie drąsą, pasiaukojimą ir viltį, kuri gali įkvėpti ir šiandien. Tai diena, jungianti senąsias agrarines tradicijas su krikščioniškuoju paveldu ir šiuolaikiniu gyvenimo būdu. Tad kitą kartą, kai kalendoriuje išvysite rugpjūčio 16-ąją, prisiminkite ne tik savo draugą Roką, bet ir kilmingąjį piligrimą, kuris iškeitė turtus į tarnystę sergantiesiems, ir jo ištikimąjį keturkojį draugą. Ir, žinoma, nuoširdžiai pasveikinkite visus Rokus su jų diena!