Dažnai keliautojų tiesiog prabėgama, skubant magistrale Vilnius-Panevėžys, Ukmergė yra vienas tų Lietuvos miestų, kurie nepelnytai lieka didžiųjų centrų šešėlyje. Tačiau tie, kurie nusprendžia pasukti iš pagrindinio kelio, atranda miestą, kupiną netikėtumų, turtingos ir neretai dramatiškos istorijos, unikalių kultūrinių simbolių ir jaukios, neskubrios provincijos dvasios. Tai miestas, kuriame ant senovinio piliakalnio vis dar aidi protėvių kovų dvasia, senamiesčio gatvelėmis sklando legendos, o virš stogų skraido dainuojantys balandžiai. Ukmergė – tai ne tik geografinis taškas žemėlapyje, bet ir gyvas organizmas, harmoningai supinantis praeitį, dabartį ir ateities vizijas.
Legendomis apipinta pradžia ir galinga praeitis
Ukmergės istorija, kaip ir daugelio senųjų Lietuvos miestų, skendi legendų migloje. Pasakojama, kad miestą įkūręs pats kunigaikštis Dausprungas, legendinio Mindaugo brolis. Vis dėlto, populiariausia legenda sieja miesto vardą su vilkais. Sakoma, kad gūdžiuose aplinkiniuose miškuose gyvenusi žynė, vilkų globėja, kurią žmonės vadino Vilkmerge. Nuo jos ir kilęs senasis miesto pavadinimas – Vilkmergė. Nors šiandien kalbininkai linkę manyti, kad miesto vardas yra hidroniminės kilmės, susijęs su Vilkmergėlės upeliu (kuris, savo ruožtu, galėjo būti pavadintas dėl vilkų gausos jo pakrantėse), legenda išlieka gyva ir suteikia miestui romantiško paslaptingumo.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – Eiliuotojoje Livonijos kronikoje – Ukmergė paminėta 1333 metais, kai Livonijos ordino magistras surengė žygį į Lietuvą. Tačiau neabejojama, kad medinė pilis ant aukšto Šventosios upės kranto stovėjo gerokai anksčiau. Šis piliakalnis, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužianti miesto ir apylinkių panorama, buvo svarbus gynybinis punktas kovoje su kalavijuočiais ir kryžiuočiais. Ne kartą pulta ir sudeginta, pilis vis atsistatydavo, liudydama nepalaužiamą lietuvių dvasią.
Vienas svarbiausių ir dramatiškiausių įvykių Ukmergės istorijoje – 1435 metais netoli miesto, prie Šventosios upės, įvykęs Pabaisko mūšis. Tai buvo lemiamas Lietuvos vidaus karo tarp Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos, palaikomo Livonijos ordino, susirėmimas. Žygimanto pergalė ne tik užbaigė dešimtmetį trukusį karą, bet ir galutinai palaužė Livonijos ordino karinę galią, užtikrindama Lietuvai ramesnį gyvenimą. Šiandien mūšio vietoje stovi memorialinis paminklas, primenantis apie didingą ir Lietuvai lemtingą pergalę.
Po Žalgirio mūšio ir Pabaisko pergalės grėsmėms atslūgus, Ukmergė iš karinės tvirtovės pamažu virto svarbiu prekybos ir amatų centru. 1486 metais miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, kurios įtvirtino savivaldą ir paskatino ekonominį augimą. Miestas klestėjo, per jį driekėsi svarbūs prekybiniai keliai, jungiantys Vilnių su Ryga. Tačiau istorija Ukmergei nebuvo vien dosni – miestą ne kartą niokojo gaisrai, karai ir maro epidemijos. Ypač skaudžiai jį palietė XVII-XVIII amžių Šiaurės karai.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Ukmergė atiteko carinei Rusijai. Miestas tapo apskrities centru, tačiau jo plėtrą stabdė tai, kad jį aplenkė svarbiausi geležinkeliai. Nepaisant to, ukmergiškiai aktyviai dalyvavo 1831 ir 1863 metų sukilimuose, drąsiai stodami į kovą už laisvę. Ypač aktyvūs buvo 1863-iųjų sukilėliai, kuriems vadovavo Zigmantas Sierakauskas. Šie istoriniai įvykiai paliko gilų pėdsaką miesto tapatybėje.
Tarpukario klestėjimas ir XX amžiaus tragedijos
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1918 metais, Ukmergė tapo vienu svarbiausių apskrities centrų. Tarpukaris – tai miesto aukso amžius. Čia virė aktyvus ekonominis, kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas. Mieste veikė kelios gimnazijos, spaustuvė, buvo leidžiami laikraščiai. Ypač stipri buvo miesto žydų bendruomenė, kuri sudarė reikšmingą gyventojų dalį ir turėjo didelę įtaką prekybai bei amatams. Ukmergėje veikė kelios sinagogos, žydų mokyklos ir kultūros organizacijos. Deja, šį klestintį ir daugiakultūrį miesto gyvenimą brutaliai nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas. Beveik visa žydų bendruomenė buvo sunaikinta Pivonijos šile, ir miestas prarado neatsiejamą savo tapatybės dalį.
Sovietmetis miestui atnešė naujų iššūkių. Industrializacija pakeitė miesto veidą – pastatytos didelės gamyklos, aplink jas išaugo standartiniai daugiabučių kvartalai. Senamiestis buvo apleistas, o daugelis istorinių pastatų sunyko. Nepaisant sovietinės ideologijos spaudimo, ukmergiškiai išsaugojo tautinę dvasią, kuri galingai prasiveržė Atgimimo metais.
Šiuolaikinė Ukmergė: tarp meno ir verslumo
Šiandien Ukmergė – tai atgimstantis ir savo veidą atrandantis miestas. Jis sėkmingai derina pramoninį paveldą su moderniomis iniciatyvomis ir kultūrinėmis idėjomis. Miesto ekonomikos pagrindą sudaro metalo apdirbimo, baldų, tekstilės ir maisto pramonės įmonės. Strategiškai patogi geografinė padėtis, esant netoli pagrindinių šalies magistralių, sukuria palankias sąlygas verslo ir logistikos plėtrai.
Tačiau labiausiai Ukmergę iš kitų Lietuvos miestų išskiria jos unikalus kultūrinis simbolis – dainuojantys balandžiai. Prieš keliolika metų menininkų iniciatyva gimęs projektas „Dainuojantys Ukmergės balandžiai“ tapo neatsiejama miesto dalimi. Įvairiose senamiesčio vietose – ant pastatų, palangių, aikštėse – nutūpė dešimtys originalių, menininkų sukurtų balandžių skulptūrų. Kiekvienas jų turi savo istoriją ir charakterį. Šis projektas ne tik papuošė miestą, bet ir įkvėpė naują gyvybę jo senamiesčiui, sukūrė unikalų maršrutą tiek miesto gyventojams, tiek svečiams. Kasmet rengiamas balandžių pašto festivalis pritraukia menininkus ir smalsuolius iš visos Lietuvos.
Miesto širdis – jaukus senamiestis, išsaugojęs XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios architektūrinį paveldą. Čia stovi didinga neobarokinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, Švč. Trejybės cerkvė, buvusi Didžioji sinagoga (dabar sporto mokykla). Vaikštinėjant senamiesčio gatvelėmis galima atrasti ne tik balandžius, bet ir kitas įdomias skulptūras, memorialines lentas, pasakojančias miesto istoriją. Būtina aplankyti ir Ukmergės kraštotyros muziejų, kuriame sukaupti turtingi archeologijos, istorijos ir etnografijos rinkiniai, nušviečiantys viso krašto praeitį.
Ką pamatyti Ukmergės apylinkėse?
Ukmergės rajonas taip pat gali pasigirti gausybe lankytinų vietų, ypač dvarų, kurie liudija buvusią krašto didybę.
- Taujėnų dvaras. Tai vienas įspūdingiausių ir geriausiai išlikusių klasicizmo stiliaus dvarų Lietuvoje. Kadaise priklausęs galingai Radvilų giminei, šiandien dvaras yra restauruotas ir atviras lankytojams. Čia galima pasigrožėti prabangiais interjerais, pasivaikščioti po seną parką, kuriame auga šimtametės liepos ir maumedžiai, papietauti restorane ar net apsistoti viešbutyje.
- Užugirio dvaras (Smetonija). Tai vieta, neatsiejamai susijusi su pirmuoju Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Čia buvo jo vasaros rezidencija, kurioje jis leido laiką su šeima ir priiminėjo svečius. Šiandien dvare įkurtas muziejus, pasakojantis apie prezidento gyvenimą ir tarpukario Lietuvą. Kompleksas, vadinamas Smetonija, yra puikiai sutvarkytas, čia veikia mokykla, atkurti istoriniai pastatai.
- Vaitkuškio dvaras. Nors iš šio dvaro likę tik romantizmo stiliaus rūmų griuvėsiai ir keli ūkiniai pastatai, vieta dvelkia paslaptimi ir didinga praeitimi. Kadaise tai buvo vienas turtingiausių dvarų Lietuvoje, priklausęs Kosakovskiams. Legenda pasakoja, kad dvaro savininkas bandė supilti kalną, aukštesnį už Gedimino kalną Vilniuje.
- Prezidento Antano Smetonos gimnazija. Nors tai nėra dvaras, šis istorinis pastatas pačioje Ukmergėje yra vertas dėmesio. Tai viena seniausių gimnazijų Lietuvoje, kurioje mokėsi daug iškilių asmenybių. Modernus, tarpukario architektūros statinys iki šiol tarnauja švietimo tikslams.
Gamtos mylėtojai Ukmergės krašte taip pat ras ką veikti. Per rajoną teka vaizdinga Šventosios upė, puikiai tinkanti baidarių žygiams. Gausu miškų ir nedidelių ežerų, kviečiančių atsipūsti nuo miesto šurmulio. Žaluma ir ramybė čia dera su turtingu istoriniu paveldu, sukurdama nepakartojamą atmosferą.
Ateities vizija
Ukmergė šiandien stovi ant pokyčių slenksčio. Miestas aktyviai ieško savo naujos tapatybės, bandydamas suderinti pramoninį potencialą su augančiu turizmo sektoriumi. Atnaujinamos viešosios erdvės, tvarkomas senamiestis, kuriamos naujos iniciatyvos, siekiant pritraukti ne tik turistus, bet ir jaunus specialistus, investuotojus. „Dainuojančių balandžių” sėkmė parodė, kad kūrybiškumas ir drąsios idėjos gali pakeisti miesto įvaizdį ir įkvėpti bendruomenę.
Aplankyti Ukmergę verta ne tik dėl istorinių paminklų ar gražių vaizdų. Verta atvykti ir pajusti neskubų, bet gyvybingą miesto ritmą, pasikalbėti su nuoširdžiais jo gyventojais, atrasti paslėptus senamiesčio kampelius ir suprasti, kad tikroji Lietuva yra ne tik didmiesčiuose. Ukmergė – tai miestas su siela, kuriame praeities legendos įkvepia kurti ateitį. Tai vieta, kurią atradus, norisi sugrįžti dar kartą.