Šylant orams ir bundant gamtai, vis daugiau laiko praleidžiame gryname ore – miškuose, parkuose, sodybose ar tiesiog savo namų kiemuose. Nors buvimas gamtoje teikia neabejotiną naudą fizinei ir emocinei sveikatai, šiltasis sezonas atneša ir vieną didžiausių gamtos pavojų – erkes. Šie maži, iš pirmo žvilgsnio nepastebimi padarai yra vieni pavojingiausių ligų platintojų mūsų regione. Norint saugiai mėgautis gamta, būtina suprasti, kaip erkės gyvena, kaip jos randa savo aukas, kokias ligas platina ir, svarbiausia, kaip efektyviai nuo jų apsisaugoti.
Kas iš tiesų yra erkės ir kokia jų biologija?
Priešingai nei populiaru manyti, erkės nėra vabzdžiai. Jos priklauso voragyvių (lot. Arachnida) klasei, todėl yra artimesnės vorams ir skorpionams. Lietuvoje labiausiai paplitusios ir didžiausią grėsmę žmonių bei gyvūnų sveikatai kelia dvi rūšys: miškinė erkė (Ixodes ricinus) ir pievinė erkė (Dermacentor reticulatus).
Suaugusi erkė turi aštuonias kojas, tačiau įdomu tai, kad iš kiaušinėlio išsiritusi lerva turi tik šešias. Erkės neturi akių, tačiau yra prisitaikiusios tobulai orientuotis aplinkoje naudodamos unikalų jutimo organą, vadinamą Halero organu (Haller’s organ). Šis organas, esantis ant priekinių erkės kojų, leidžia joms užuosti anglies dioksidą (kurį iškvepia žmonės ir gyvūnai), pajusti kūno šilumą, drėgmės pokyčius ir net vibracijas, sukeliamas artėjančio šeimininko.
Sudėtingas erkės gyvavimo ciklas
Erkės gyvavimo ciklas trunka nuo dvejų iki trejų metų ir susideda iš keturių stadijų: kiaušinėlio, lervos, nimfos ir suaugėlio. Kad pereitų iš vienos stadijos į kitą ir galiausiai padėtų kiaušinėlius, erkei būtina pasimaitinti krauju.
- Lervos: Labai smulkios, vos matomos plika akimi. Dažniausiai maitinasi smulkiųjų graužikų ar paukščių krauju.
- Nimfos: Aguonos grūdo dydžio. Būtent nimfos dažniausiai užkrečia žmones Laimo liga, nes dėl savo mažo dydžio jos lieka nepastebėtos ir ant žmogaus kūno gali išbūti kelias dienas.
- Suaugėliai: Suaugusios patelės maitinasi stambiųjų žinduolių (elnių, stirnų, šunų, žmonių) krauju. Pasimaitinusi patelė išsipučia kelis kartus, nukrenta ant žemės, padeda tūkstančius kiaušinėlių ir žūva.
Kaip erkės medžioja: „Questing“ fenomenas
Vienas iš gajausių mitų – kad erkės šokinėja ant žmonių nuo medžių šakų. Iš tiesų erkės nemoka nei šokinėti, nei skraidyti. Jos naudoja pasyvios medžioklės taktiką, vadinamą „questing“ (tykojimu). Erkė užlipa ant žolės stiebo, krūmo šakelės ar lapo (paprastai 10–50 cm aukštyje) ir ištiesia savo priekines kojas su Halero organu į priekį. Kai pro šalį eina žmogus ar gyvūnas ir nubraukia žolę, erkė tiesiog užsikabina už drabužių ar kailio. Patekusios ant kūno, jos iškart nesikandžioja – dažnai valandų valandas ropoja ieškodamos šilčiausios, ploniausią odą turinčios ir drėgniausios vietos (pavyzdžiui, pažastų, kirkšnių, pakenklių, vietos už ausų ar plaukuotos galvos dalies).
Erkių platinamos ligos: Ką būtina žinoti?
Erkių įkandimas pats savaime nėra pavojingas – pavojingos yra jų seilėse slypinčios bakterijos ir virusai. Lietuva yra endeminėje erkių platinamų ligų zonoje, todėl užsikrėtimo rizika čia itin aukšta.
Erkinis encefalitas
Tai viena sunkiausių centrinės nervų sistemos virusinių infekcijų. Skirtingai nei Laimo ligos atveju, erkinio encefalito virusas (EEV) perduodamas vos per kelias minutes nuo erkės įsisiurbimo, nes virusas tūno erkės seilių liaukose.
Ligos eiga dažniausiai būna dvifazė. Praėjus 1–2 savaitėms po įkandimo, atsiranda į gripą panašūs simptomai: karščiavimas, galvos ir raumenų skausmas, nuovargis. Po kelių dienų šie simptomai išnyksta ir žmogus pasijunta geriau. Tačiau maždaug trečdaliui pacientų prasideda antroji fazė – virusas pasiekia smegenis ir sukelia meningitą arba meningoencefalitą. Simptomai tampa ypač sunkūs: stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, sąmonės sutrikimai, paralyžius. Specifinio gydymo (vaistų) nuo erkinio encefalito nėra – gydomi tik simptomai. Liga gali palikti liekamuosius reiškinius visam gyvenimui, o kartais baigtis mirtimi.
Laimo liga (Laimo boreliozė)
Tai bakterinė infekcija, kurią sukelia Borrelia burgdorferi bakterijos. Kad erkė perduotų šią bakteriją, ji turi būti įsisiurbusi bent 24–48 valandas. Todėl greitas erkės pašalinimas yra kritiškai svarbus.
Ryškiausias ir ankstyviausias Laimo ligos simptomas (pasireiškiantis apie 70–80% atvejų) yra klaidžiojanti eritema (erythema migrans) – raudonas, plečiantis žiedas aplink įkandimo vietą, kurio centras dažnai būna šviesesnis. Eritema atsiranda praėjus nuo kelių dienų iki kelių savaičių po įkandimo. Net jei bėrimo nėra, liga gali progresuoti, pažeisdama sąnarius, nervų sistemą ir širdį. Skirtingai nei erkinis encefalitas, Laimo liga sėkmingai gydoma antibiotikais, ypač jei diagnozuojama ankstyvose stadijose. Skiepų nuo Laimo ligos nėra.
Mažiau žinomos ligos: anaplazmozė ir babeziozė
Nors mažiau girdėtos, žmogaus granulocitinė anaplazmozė ir babeziozė taip pat plinta per erkių įkandimus. Anaplazmozė sukelia karščiavimą, raumenų skausmus ir kraujo sudėties pokyčius. Babeziozė yra parazitinė infekcija, pažeidžianti raudonuosius kraujo kūnelius (panašiai kaip maliarija), itin pavojinga žmonėms, turintiems nusilpusią imuninę sistemą arba tiems, kuriems pašalinta blužnis.
Populiariausi mitai apie erkes
Visuomenėje vis dar sklando daugybė klaidingų įsitikinimų, kurie gali trukdyti tinkamai apsisaugoti nuo šių parazitų:
- Mitas: Erkės gyvena tik gūdžiuose miškuose.
Tiesa: Erkės puikiai prisitaikiusios gyventi miestų parkuose, skveruose, sodybose, kapinėse ir net nuosavų namų kiemuose, jei ten yra aukštesnės žolės ar drėgmės. - Mitas: Įsisiurbusią erkę reikia tepti aliejumi ar sviestu, kad ji uždustų.
Tiesa: Tai vienas pavojingiausių mitų! Pradėjusi dusti erkė patiria stresą ir į žmogaus kraujotaką išvemia savo skrandžio turinį, kuriame gali būti ligų sukėlėjų. Erkę reikia traukti sausai. - Mitas: Šviesūs drabužiai atbaido erkes.
Tiesa: Erkės yra aklos ir spalvų neskiria. Tačiau šviesūs drabužiai yra rekomenduojami, nes ant jų kur kas lengviau pamatyti ropojančią tamsią erkę ir ją nubraukti dar nespėjus įsisiurbti. - Mitas: Žiemą erkės pavojaus nekelia.
Tiesa: Dėl klimato atšilimo erkių aktyvumo sezonas ilgėja. Erkės tampa aktyvios, kai aplinkos temperatūra pasiekia vos +5–7 °C. Todėl erkių įkandimų pasitaiko net šiltą gruodį ar vasarį.
Kaip efektyviai apsisaugoti nuo erkių?
Apsauga nuo erkių turi būti kompleksinė, apimanti tinkamą aprangą, cheminių repelentų naudojimą, kūno apžiūrą ir vakcinaciją.
Tinkama apranga ir elgesys gamtoje
Ruošiantis į mišką ar parką, rinkitės šviesius, lygaus audinio drabužius, dengiančius kuo daugiau kūno. Kelnių galus rekomenduojama susikišti į kojines arba batus, vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis, susikištus į kelnes. Ant galvos užsidėkite kepurę arba užsiriškite skarelę. Vaikščiodami miške stenkitės laikytis takelio vidurio, venkite brautis per aukštą žolę ar krūmus.
Repelentai: Cheminė ir natūrali apsauga
Norint atbaidyti erkes, ant atvirų kūno vietų ir drabužių purkškite repelentus. Pačios efektyviausios veikliosios medžiagos yra DEET (N,N-dietil-meta-toluamidas) ir Ikaridinas (Picaridin). Rinkdamiesi repelentą, atkreipkite dėmesį į šių medžiagų koncentraciją (nuo jos priklauso apsaugos trukmė). Drabužiams, palapinėms ir batams galima naudoti priemones su permetrinu. Permetrinas veikia ne tik kaip atbaidanti, bet ir erkes žudanti medžiaga. Svarbu: permetrino negalima purkšti ant odos, jis skirtas tik audiniams.
Natūralūs eteriniai aliejai (citrinžolių, eukaliptų, arbatmedžio, levandų) erkes atbaido gerokai trumpiau ir silpniau, todėl jie neturėtų būti pagrindinė apsaugos priemonė didelės rizikos zonose.
Skiepai – vienintelė apsauga nuo erkinio encefalito
Nuo erkinio encefalito efektyviausiai apsaugo vakcinacija. Standartinę skiepų schemą sudaro trys dozės: pirmoji, po 1–3 mėnesių antroji, ir po 5–12 mėnesių trečioji. Vėliau reikalingos palaikomosios dozės kas 3–5 metus. Skiepytis galima visus metus, tačiau geriausia tai pradėti daryti šaltuoju metų laiku, kad prasidėjus erkių sezonui imunitetas jau būtų susiformavęs.
Ką daryti, jei įsisiurbė erkė? Žingsnis po žingsnio instrukcija
Grįžę iš lauko, atidžiai apžiūrėkite visą kūną, ypač atkreipkite dėmesį į vaikų plaukus, užausius, kaklą, pažastis, bambą ir kirkšnis. Išsimaudykite duše – tai gali padėti nuplauti dar neįsisiurbusias erkes. Pastebėjus įsisiurbusią erkę, svarbu reaguoti ramiai, bet greitai:
- Nenaudokite jokių skysčių: Netepkite erkės aliejumi, kremu, nagų laku ar spiritu.
- Naudokite tinkamus įrankius: Geriausia naudoti specialų erkių traukiklį (galima įsigyti vaistinėse) arba pincetą plonais, smailiais galais.
- Suimkite kuo arčiau odos: Pasistenkite suimti erkę už jos galvutės, kuo arčiau žmogaus odos. Nespauskite erkės pilvelio, kad neįšvirkštumėte jos turinio į žaizdą.
- Traukite staigiu judesiu: Traukite tiesiai ir tolygiai į viršų. Nereikia erkės sukioti (erkės straubliukas nėra varžtas, jis turi atgal atstumtus dantukus).
- Dezinfekuokite: Ištraukę erkę, įkandimo vietą nuplaukite vandeniu su muilu arba dezinfekuokite antiseptiku. Rankas kruopščiai nusiplaukite.
- Ką daryti, jei liko galvutė? Jei erkės galvutė nutrūko ir liko odoje, nepanikuokite. Organizmas pats ją pašalins kaip paprastą rakštį. Ligų sukėlėjai kaupiasi erkės kūne, todėl vien likusi galvutė didelės infekcijos rizikos nekelia.
- Stebėkite savijautą: Įkandimo vietą ir bendrą savijautą stebėkite bent 30 dienų. Jei atsiranda raudonas plečiantis ratilas (eritema), pakyla temperatūra, jaučiamas silpnumas ar sąnarių skausmai, nedelsdami kreipkitės į gydytoją ir informuokite jį apie erkės įkandimą.
Kaip apsaugoti savo kiemą ir sodą nuo erkių?
Sumažinti erkių kiekį savo gyvenamojoje aplinkoje galima pasitelkiant protingą aplinkos tvarkymą. Erkės mėgsta drėgmę ir pavėsį, todėl joms nepatinka saulėtos, atviros ir sausos vietos. Norėdami paversti savo kiemą nepatraukliu erkėms, reguliariai pjaukite žolę (laikykite ją trumpą), grėbkite senus lapus, genėkite krūmus, kad įveją patektų daugiau saulės spindulių. Jei jūsų sklypas ribojasi su mišku, sukurkite apsauginę zoną – pabarstykite bent metro pločio medžio drožlių, pjuvenų ar žvyro juostą. Tai sukurs barjerą, per kurį erkėms bus sunku peršliaužti dėl per didelio išsausėjimo pavojaus. Taip pat stenkitės neprivilioti laukinių gyvūnų bei kontroliuoti smulkiųjų graužikų populiaciją sode, nes jie yra pagrindiniai erkių pernešėjai į jūsų teritoriją.
Naminių gyvūnų apsauga: Kodėl šunims erkės ypač pavojingos?
Keturkojai šeimos nariai, ypač šunys, yra dar labiau pažeidžiami erkių išpuolių, nes jie daug laiko praleidžia bėgiodami po krūmus ir aukštą žolę. Viena pavojingiausių ligų, kuria šunys užsikrečia nuo erkių (ypač pievinių erkių), yra babeziozė. Babezijos (pirmuonys) ardo raudonuosius kraujo kūnelius, todėl šuniui prasideda anemija.
Babeziozės simptomai šuniui: Gyvūnas tampa vangus, atsisako ėsti, pakyla aukšta temperatūra, jo šlapimas patamsėja (tampa tamsaus alaus arba kavos spalvos), pabąla ar pagelsta dantenos. Nepradėjus gydymo laiku, šuo gali nugaišti per kelias dienas.
Saugokite savo augintinius naudodami profilaktines priemones: antiparazitinius antkaklius, specialius lašiukus (lašinamus ant sprando odos) arba kramtomąsias tabletes, kurios užtikrina ilgalaikę apsaugą net iki kelių mėnesių. Po kiekvieno ilgesnio pasivaikščiojimo gamtoje, būtinai kruopščiai iššukuokite ir apžiūrėkite augintinio kailį, ypač sritis aplink ausis, kaklą ir tarpupirščius.
Apibendrinimas: Sąmoningumas – geriausias ginklas
Erkės, nors ir nedidelės, yra rimta grėsmė, su kuria Lietuvoje tenka susidurti kiekvieną šiltąjį sezoną. Tačiau baimė neturėtų mūsų uždaryti namuose. Geriausias ginklas prieš erkių platinamas ligas yra sąmoningumas ir profilaktika. Vakcinacija nuo erkinio encefalito, repelentų naudojimas, tinkamos aprangos pasirinkimas ir, svarbiausia, įprotis atidžiai apžiūrėti savo ir artimųjų kūnus po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje, padės išvengti skaudžių pasekmių. Mėgaukitės gamtos grožiu drąsiai, bet atsakingai, nepalikdami vietos nepageidaujamiems parazitams sutrikdyti jūsų vasaros džiaugsmų.