Įsivaizduokite rytą. Ne bet kokį, o tą, kai pabudę įsijungiate žinias ir ekrane pamatote skaičių, kuris atrodo labiau kaip spausdinimo klaida, o ne realybė: „Brent“ naftos kaina pasiekė 500 JAV dolerių už barelį. Širdis akimirkai sustoja. Tai nebe ekonominė naujiena – tai pranešimas apie cunamį, kuris tuoj pat nušluos mums įprastą pasaulį. Tai nebe skaičius, o nuosprendis viskam, ką laikėme savaime suprantamu dalyku: nuo rytinės kavos, atkeliavusios iš kito žemyno, iki galimybės sėsti į automobilį ir tiesiog nuvažiuoti prie jūros. Šiandien mes panirsime į šį hipotetinį, tačiau bauginančiai įmanomą scenarijų. Kas nutiktų, jei juodasis auksas taptų brangesnis už auksą? Ar tai būtų mūsų civilizacijos saulėlydis, ar skausmingas, bet neišvengiamas persigimimas?
Kaip Mes Čia Atsidūrėme? Scenarijai, Vedantys į Apokalipsę
Kaina 500 dolerių už barelį neatsiranda iš niekur. Tai būtų ne vienos, o kelių katastrofiškų įvykių virtinės kulminacija. Pasaulis jau matė naftos kainų šokus, tačiau jie tebūtų švelnus pasispardymas palyginus su šiuo monstru. Kokie galėtų būti keliai į tokią realybę?
Pirmasis ir labiausiai tikėtinas scenarijus – masinis geopolitinis konfliktas. Įsivaizduokime, kad Artimuosiuose Rytuose kyla karas, į kurį įsitraukia pagrindinės regiono galios. Hormūzo sąsiauris, pro kurį keliauja beveik trečdalis pasaulio naftos, yra užblokuojamas. Tanklaiviai stovi uostuose, o pasaulinė pasiūla per naktį krenta dešimtimis milijonų barelių. Panika rinkose virsta isterija. Valstybės pradeda kaupti strateginius rezervus, dar labiau didindamos paklausą. Kaina šauna į viršų ne valandomis, o minutėmis.
Antrasis scenarijus – „Piko Naftos“ teorijos virtimas realybe. Dešimtmečius mokslininkai ginčijosi, kada pasieksime tašką, kai išgaunamos naftos kiekis pradės negrįžtamai mažėti. Kas, jei tas taškas jau pasiektas, o didžiosios naftos kompanijos ir valstybės tai slėpė? Kai tiesa išaiškėja, kad lengvai pasiekiami telkiniai senka greičiau nei tikėtasi, o naujų atradimų nebėra, suvokimas, kad mūsų civilizacijos kraujo – naftos – atsargos yra ribotos, sukeltų ilgalaikę, nevaldomą paniką. Kiekvienas barelis taptų aukso vertės.
Trečiasis kelias – koordinuotas ir drastiškas kartelio sprendimas. Įsivaizduokime naują, galingesnį OPEC+ aljansą, kuris, matydamas mažėjančią ilgalaikę naftos paklausą dėl žaliosios transformacijos, nusprendžia išspausti maksimalią naudą iš likusių resursų. Jie drastiškai sumažina gavybą, sukurdami dirbtinį deficitą ir laikydami likusį pasaulį įkaitu. Tai būtų ekonominis karas, kuriame nafta taptų pagrindiniu ginklu.
Galiausiai, visų šių veiksnių kombinacija, pagardinta gamtinėmis katastrofomis. Uraganai, naikinantys gavybos platformas Meksikos įlankoje, sausros, dėl kurių upės tampa netinkamos tanklaivių transportui, ir kitos klimato kaitos sukeltos nelaimės galėtų vienu metu sutrikdyti tiek gavybą, tiek logistiką, paversdamos blogą situaciją katastrofiška.
Pirmasis Šokas: Pasaulio Ekonomikos Griūtis
Kai naftos kaina pasiekia 500 dolerių, pirmosios krenta finansų rinkos. Akcijų biržos visame pasaulyje sustabdo prekybą po to, kai indeksai per kelias valandas praranda 30-40% savo vertės. Aviacijos kompanijos bankrutuoja masiškai – jokie bilietų kainų kėlimai negali padengti degalų sąnaudų, kurios viršija pačio lėktuvo vertę. Oro uostai virsta lėktuvų kapinynais.
Globali logistika sustoja. Konteinerinis laivas, gabenantis prekes iš Kinijos į Europą, sunaudoja tūkstančius tonų mazuto. Esant naujoms kainoms, jo kelionės savikaina tampa didesnė už gabenamų prekių vertę. Pasaulinė prekyba, kokią pažinojome, tiesiog nustoja egzistuoti. Parduotuvių lentynos, pripildytos kiniškų žaislų, braziliškos kavos ir itališkų makaronų, ištuštėja per kelias dienas.
Prasideda hiperinfliacijos era. Nafta yra ne tik degalai. Tai plastikas, trąšos, asfaltas, vaistai, kosmetika. Absoliučiai viskas, kas gaminama ir transportuojama, yra susiję su nafta. Duonos kepalas, kurio savikainoje yra grūdų auginimo (traktorių degalai, trąšos), malimo, kepimo (energija) ir transportavimo kaštai, pabrangsta dešimteriopai. Tą patį galima pasakyti apie bet kurį kitą produktą. Pinigai praranda savo vertę. Žmonės puola į parduotuves išleisti paskutinių santaupų, kol jos dar ko nors vertos.
Kasdienis Gyvenimas Aukso Kainos Degalų Amžiuje
Po pirminio šoko ateina nauja, niūri realybė. Kaip atrodytų tipiškos lietuviškos šeimos gyvenimas?
Pirmiausia – transportas. Benzino ar dyzelino litras degalinėje kainuotų nebe 1,5 ar 2 eurus, o 7, 8, o gal net 10 eurų. Asmeninis automobilis daugumai taptų nebepakeliama prabanga, relikvija, laikoma garaže „ypatingam atvejui“. Kelionė į darbą, esantį kitame miesto gale, taptų didžiausiu dienos finansiniu iššūkiu. Miestai užsikimštų nuo žmonių, bandančių patekti į perpildytą viešąjį transportą. Dviračiai, paspirtukai ir tiesiog ėjimas pėsčiomis taptų pagrindinėmis judėjimo priemonėmis. Kaimo vietovėse, kur atstumai didesni, situacija taptų dar sudėtingesnė – kaimai tiesiog izoliuotųsi.
Antra – būstas ir maistas. Šildymo sąskaitos žiemą pasiektų astronomines aukštumas. Centrinis šildymas, priklausomas nuo dujų (kurių kaina pririšta prie naftos) ar mazuto, taptų prabanga. Žmonės gręžtųsi į alternatyvas: masiškai būtų įrenginėjamos krosnelės, židiniai, ieškoma bet kokių būdų apsirūpinti malkomis. Daugiabučiuose taptų įprasta matyti iš kaminų rūkstančius dūmus.
Maisto kainos šokteltų į neregėtas aukštumas. Trąšos, gaminamos iš gamtinių dujų, taptų aukso vertės, todėl žemės ūkio produkcijos derlingumas kristų, o kaina augtų. Degalai traktoriams, kombainams ir sunkvežimiams, gabenantiems produkciją, dar labiau išpūstų galutinę kainą. Prekybos centruose liktų tik baziniai, vietinės kilmės produktai. Egzotiniai vaisiai, importinės daržovės ar jūros gėrybės taptų tik turtingųjų privilegija. Kiekvienas laisvas žemės lopinėlis – balkonas, palangė, kiemas – virstų mini daržu, siekiant užsiauginti bent dalį maisto patiems.
Globalizacija mirtų. Turizmas, koks jis buvo, išnyktų. Skrydis lėktuvu taptų prieinamas tik elitui, kaip buvo praėjusio amžiaus viduryje. Pasaulis vėl taptų didelis ir paslaptingas.
Lietuva Kryžkelėje: Iššūkiai ir Galimybės
Lietuvai, kaip mažai, atvirai ir nuo importuojamų energetinių išteklių priklausomai ekonomikai, toks scenarijus būtų itin skausmingas. Mūsų transporto ir logistikos sektorius, sudarantis didelę BVP dalį, praktiškai žlugtų per naktį. „Via Baltica“ greitkelis ištuštėtų. Mažeikių „Orlen Lietuva“ gamykla, net ir turėdama prieigą prie naftos per Būtingės terminalą, susidurtų su milžiniška problema – kam parduoti savo produkciją, jei niekas nebeįperka degalų?
Socialinė įtampa pasiektų virimo tašką. Masinis nedarbas, neįperkamas maistas ir šildymas išvestų žmones į gatves. Vyriausybė būtų priversta imtis ekstremalių priemonių: degalų ir maisto normavimo, griežtos kainų kontrolės, milžiniškų subsidijų, kurios greitai išeikvotų valstybės biudžetą.
Tačiau kiekviena krizė atveria ir galimybių langą. Skausmingas šokas priverstų padaryti tai, kas turėjo būti padaryta jau seniai. Tai būtų priverstinė ir žaibiška žalioji transformacija.
- Energetika: Visi politiniai ginčai dėl vėjo jėgainių parkų statybos baigtųsi per vieną dieną. Per kelerius metus Baltijos jūra pasipuoštų šimtais turbinų. Kiekvienas tinkamas stogas būtų padengtas saulės moduliais. Būtų iš naujo svarstomas atominės energetikos klausimas, o Ignalinos AE šešėlis įgautų naują prasmę. Energetinė nepriklausomybė iš politinio šūkio taptų išgyvenimo klausimu. Klaipėdos SGD terminalas taptų strategine gyvybės arterija, tačiau ir jo neužtektų – reikėtų ieškoti būdų, kaip gaminti energiją vietoje.
- Inovacijos: Atsirastų milžiniška paskata investuoti į energetinio efektyvumo sprendimus, naujos kartos baterijas, vandenilio technologijas, biodujų gamybą. Lietuvos mokslininkai ir inžinieriai gautų progą, kurios niekada neturėjo.
- Kaimo renesansas: Globaliai prekybai sustojus, lokalizacija taptų karaliene. Smulkūs ir vidutiniai ūkiai, gaminantys maistą vietos rinkai, atgimtų. Žmonės, praradę darbus miestuose, pradėtų grįžti į kaimus, kur yra galimybė užsiauginti maisto ir apsirūpinti kuru. Kurtųsi naujos, save aprūpinančios bendruomenės.
- Naujas Požiūris: Būtume priversti permąstyti savo vertybes. Besaikis vartojimas taptų praeitimi. Svarbiausiais dalykais taptų bendruomeniškumas, gebėjimas prisitaikyti, dalintis ir kurti.
Iš Pelenų Kils Feniksas?
500 dolerių už barelį naftos neabejotinai būtų katastrofa. Tai sukeltų ekonominį kolapsą, socialinius neramumus ir kančią milijonams žmonių. Tai būtų skausmingas atsisveikinimas su mums pažįstamu pasauliu, paremtu pigia energija ir globalizacija.
Tačiau galbūt tai būtų ir tas spyris, kurio žmonijai desperatiškai reikia. Tai būtų šoko terapija, priverčianti mus pagaliau nutraukti priklausomybę nuo iškastinio kuro, kuris ne tik ardo mūsų planetos klimatą, bet ir yra nuolatinių geopolitinių konfliktų šaltinis. Po chaoso, bado ir suirutės periodo galbūt gimtų naujas pasaulis – lėtesnis, lokalesnis, tvaresnis ir galiausiai atsparesnis. Pasaulis, kuriame energija yra vertinama, o ne švaistoma. Lietuvai, mažai ir lanksčiai valstybei, tai būtų proga ne tik išgyventi, bet ir tapti pavyzdžiu, kaip iš krizės gimsta progresas. Kelias per šią transformaciją būtų duobėtas ir skausmingas, tačiau galbūt jo gale lauktų ne pabaiga, o nauja, protingesnė pradžia.