Kiekvienoje giminėje, kiekvienoje draugų kompanijoje ir kiekviename kolektyve yra tas vienas žmogus. Tas, kurio istorijos verčia kitus griebtis už galvų, o mamas – gerti valerijono lašus. Tai žmogus, kuriam „negalima“ reiškia „pabandyk atsargiai“, o „pavojinga“ skamba kaip kvietimas nuotykiui. Lietuvių kalboje turime itin vaizdingą ir taiklų žodį šiam asmenybės tipui apibūdinti – pramuštgalvis.
Nors iš pirmo žvilgsnio šis terminas gali skambėti kiek grubiai ar net neigiamai (juk niekas nenori būti „pramušta galva“ tiesiogine prasme), kultūrinė ir socialinė šio žodžio prasmė yra kur kas gilesnė. Tai nėra tiesiog chuliganas ar kvailys. Tai fenomenas, balansuojantis ant itin plonos ribos tarp genialaus drąsuolio ir visiško bepročio. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tikrųjų yra tas pramuštgalvis, kodėl evoliucija neišnaikino šio tipo žmonių ir kodėl, nepaisant visų sukeliamų rūpesčių, pasauliui jų žūtbūt reikia.
Kas slepiasi po sąvoka „Pramuštgalvis“?
Žodis „pramuštgalvis“ etimologiškai yra gana brutalus. Jis tiesiogiai sufleruoja apie fizinę traumą – galvos pramušimą. Tačiau kasdienėje kalboje mes retai galvojame apie medicinines pasekmes. Kai sakome „jis tikras pramuštgalvis“, mes kalbame apie charakterį. Tai žmogus, kuris eina kiaurai sienas – kartais metaforiškai, siekdamas tikslo, o kartais ir fiziškai, nesuvaldęs motociklo ar riedlentės.
Svarbu atskirti pramuštgalvį nuo paprasto agresoriaus. Agresorius siekia pakenkti kitiems, o pramuštgalvis dažniausiai rizikuoja savimi. Jo veiksmai kyla ne iš pykčio, o iš nenugalimo noro patirti, pamatyti, išbandyti ribas ar tiesiog gauti tą didelę adrenalino dozę, be kurios gyvenimas jam atrodo prėskas.
Sinonimai, tokie kaip „nutrūktgalvis“ ar „drąsuolis“, ne visada atskleidžia pilną vaizdą. Drąsuolis gali būti atsargus ir apskaičiuojantis. Nutrūktgalvis yra linksmas nuotykių ieškotojas. O štai pramuštgalvis turi savyje šiek tiek tamsesnį, aštresnį atspalvį – jis dažnai veikia impulsyviai, negalvodamas apie pasekmes, ir neretai tos pasekmės būna skaudžios.
Chemija smegenyse: Kodėl jie taip elgiasi?
Kodėl vienas žmogus, pamatęs aukštą uolą, grožisi vaizdu, o kitas galvoja: „Įdomu, ar pavyktų nuo čia nušokti į vandenį?“ Atsakymas dažnai slypi ne auklėjime, o biologijoje. Mokslininkai, tyrinėjantys rizikos faktorių ir žmogaus elgseną, nustatė, kad pramuštgalvių smegenys veikia šiek tiek kitaip.
Dopamino medžioklė
Pagrindinis kaltininkas čia yra dopaminas – neuromediatorius, atsakingas už malonumo ir atpildo jausmą. Daugelis žmonių jaučia pasitenkinimą nuo paprastų dalykų: skanaus maisto, gero filmo, ramaus pasivaikščiojimo. Tačiau pramuštgalvių dopamino receptoriai dažnai reikalauja stipresnių stimuliacijų. Jiems paprasta kasdienybė sukelia nuobodulį, kuris prilygsta fiziniam skausmui. Kad pasijustų gyvi, jiems reikia stipraus sukrėtimo, rizikos, greičio ar pavojaus jausmo.
Baimės slopinimas
Kitas svarbus aspektas – migdolinis kūnas (amygdala). Tai smegenų dalis, atsakinga už baimės reakciją. Tyrimai rodo, kad žmonių, kurie linkę į ekstremalų elgesį, migdolinis kūnas reaguoja silpniau į grėsmes nei vidutinio žmogaus. Tai nereiškia, kad jie visai nebijo. Tai reiškia, kad baimė jų neparalyžiuoja. Priešingai – pavojaus akivaizdoje jie mobilizuojasi, jų mąstymas tampa aštresnis, o laikas tarytum sulėtėja. Tai būsena, kurią daugelis ekstremalų apibūdina kaip „srautą“ (angl. flow).
Evoliucinė pramuštgalvio paskirtis
Jei pramuštgalviškumas būtų tik evoliucinė klaida, šis genas turėjo išnykti prieš tūkstančius metų. Juk logiška: tas, kuris bėga erzinti mamuto su aštriu pagaliu, turi mažiau šansų sulaukti senatvės nei tas, kuris ramiai renka uogas krūmuose. Tačiau žmonija išliko ir suklestėjo būtent dėl to, kad mūsų tarpe visada buvo pramuštgalvių.
- Naujų teritorijų atradimas: Kas pirmasis nusprendė perplaukti vandenyną su mediniu plaustu, nežinodamas, kas laukia kitoje pusėje? Pramuštgalvis. Atsargus žmogus būtų likęs krante.
- Maisto paieška: Kai uogų neužteko, reikėjo kažkam rizikuoti gyvybe ir medžioti didelius žvėris. Tai reikalavo ne tik jėgos, bet ir beprotiškos drąsos bei rizikos ignoravimo.
- Inovacijos: Pirmasis žmogus, pabandęs suvaldyti ugnį, greičiausiai nusidegino pirštus, bet galiausiai pakeitė istoriją.
Taigi, pramuštgalvis yra visuomenės variklis. Kol dauguma rūpinasi stabilumu ir saugumu (kas yra būtina populiacijos išlikimui), mažuma rizikuoja viskuo, kad pastūmėtų mus į priekį.
Pramuštgalvis vaikystėje: Iššūkis tėvams ir pedagogams
Jei auginate vaiką, kurį aplinkiniai vadina „gyvu sidabru“ arba tiesiog nevaldomu, greičiausiai po jūsų stogu auga būsimas pramuštgalvis. Atpažinti jį nesunku:
- Jis lipa į aukščiausią medį kieme, nors nežino, kaip nulipti.
- Jo keliai visada nubrozdinti, o drabužiai plyšta greičiau, nei spėjate pirkti naujus.
- Žodis „atsargiai“ jam veikia kaip raudonas skuduras buliui.
- Jis dažnai grįžta namo su „trofėjais“ – keistais vabalais, surūdijusiais gelžgaliais ar kaimynų katinu.
Tėvams tai didžiulis iššūkis. Natūralus instinktas – saugoti vaiką, drausti, riboti. Tačiau su šio tipo asmenybe griežti draudimai dažnai duoda priešingą efektą. Uždarytas narve (metaforiškai), pramuštgalvis kaupia energiją, kuri galiausiai sprogsta dar didesniais nuotykiais.
Kaip nukreipti energiją?
Psichologai pataria ne bandyti „išgydyti“ vaiko nuo jo prigimties, o nukreipti tą energiją į saugesnes, bet vis tiek stimuliuojančias veiklas. Pramuštgalviams puikiai tinka sportas, reikalaujantis greitos reakcijos ir drąsos: regbis, kovos menai, kalnų dviračiai, laipiojimas uolomis (su apsaugomis!). Čia jų polinkis rizikuoti tampa privalumu, o griežtos sporto taisyklės moko disciplinos ir pasekmių suvokimo.
Svarbiausia – nenužudyti jų smalsumo. Būtent iš tokių vaikų, kurie ardė tėčio laikrodį norėdami pažiūrėti, kas viduje, užauga geriausi inžinieriai. Iš tų, kurie lipo ant stogų, užauga geriausi architektai ar gelbėtojai.
Suaugęs pramuštgalvis: Nuo ekstremalaus sporto iki verslo ryklių
Kai pramuštgalvis užauga (jei jam pavyksta sėkmingai tai padaryti), jo polinkis rizikuoti niekur nedingsta. Jis tik transformuojasi.
Ekstremalus laisvalaikis
Daugelis suaugusių pramuštgalvių tampa ekstremalaus sporto entuziastais. Bulių bėgimai Ispanijoje, šuoliai su parašiutu, nardymas su rykliais ar lenktynės bekelėje – tai jų natūrali terpė. Jiems tai nėra būdas pasirodyti prieš kitus (nors ir tai svarbu), tai būdas „pravėdinti galvą“. Įdomus paradoksas: didžiausio pavojaus akimirką, kai paprastas žmogus panikuotų, pramuštgalvis jaučia didžiausią ramybę. Tuo metu dingsta buities rūpesčiai, mokesčiai ir santykių dramos. Yra tik čia ir dabar.
Pramuštgalviai versle
Tačiau ne visi rizikuoja gyvybe. Kai kurie rizikuoja pinigais ir reputacija. Verslo pasaulyje sąvoka „pramuštgalvis“ dažnai slepiasi po žodžiu „vizionierius“ arba „startuolio įkūrėjas“. Saugus žmogus renkasi darbą nuo 8 iki 17 val. su garantuotomis socialinėmis garantijomis. Pramuštgalvis ima paskolą, įkeičia namus ir kuria produktą, kurio niekam dar nereikia, tikėdamas, kad jis pakeis pasaulį.
Elonas Muskas, Richardas Bransonas – tai klasikiniai verslo pramuštgalviai. Jų sprendimai dažnai atrodo nelogiški, per daug rizikingi, netgi beprotiški. Tačiau būtent tokie žmonės sukuria didžiausią vertę. Jie nebijo bankroto taip, kaip nebijo nukristi nuo dviračio. Jiems nesėkmė yra ne pabaiga, o tik nubrozdintas kelis – skauda, bet gyji ir bandai vėl.
Tamsioji medalio pusė: Kai rizika tampa nevaldoma
Būtų nesąžininga piešti tik romantišką pramuštgalvio paveikslą. Realybė dažnai būna skaudesnė. Kai drąsa neturi stabdžių, o rizikos troškulys tampa priklausomybe, pasekmės gali būti tragiškos.
Traumos ir avarijos
Kelių eismo įvykių suvestinės mirga nuo pramuštgalvių. Greitis, manevravimas, savęs pervertinimas – tai klasikiniai scenarijai. Čia išryškėja didžiausia pramuštgalviškumo yda – empatijos trūkumas pavojaus akimirką. Galvodamas apie savo adrenalino dozę, žmogus pamiršta, kad kelyje jis ne vienas. „Kelių erelis“ yra ta neigiama pramuštgalvio forma, kurią visuomenė smerkia, ir pagrįstai.
Teisinės problemos
Noras laužyti taisykles neapsiriboja fizikos dėsniais. Pramuštgalviai dažnai balansuoja ir ant įstatymo ribos. Ar tai būtų chuliganiškas elgesys viešumoje, ar nelegalios veiklos organizavimas – ribų nejautimas čia kiša koją. Kalėjimai pilni žmonių, kurie tiesiog „norėjo pabandyti“ arba manė, kad yra gudresni už sistemą.
Perdegimas
Nuolatinis gyvenimas „ant ribos“ sekina. Organizmas negali nuolat būti streso būsenoje, net jei tas stresas suvokiamas kaip malonus. Adrenalino išsekimas (angl. adrenal fatigue) yra reali problema. Pramuštgalviai dažnai susiduria su depresija, kai negali gauti eilinės dozės įspūdžių, arba kai amžius nebeleidžia gyventi tuo pačiu tempu.
Kaip bendrauti su pramuštgalviu?
Jei jūsų partneris, draugas ar kolega yra pramuštgalvis, jums reikia kantrybės. Tačiau yra keletas strategijų, padedančių sugyventi:
- Nebandykite jų visiškai pakeisti. Tai neįmanoma. Jūs tik sukelsite konfliktą ir priversite juos veikti jums už nugaros.
- Derėkitės dėl saugumo. Vietoj „nedaryk to“, sakykite „daryk tai, bet pasirūpink geriausia įranga ir draudimu“.
- Nenuvertinkite jų gebėjimų. Dažnai tai, kas jums atrodo mirtinai pavojinga, jiems yra kontroliuojama situacija, nes jie tam ruošėsi.
- Padėkite jiems rasti balansą. Kartais pramuštgalviui reikia žmogaus, kuris būtų jo „inkaras“ – ne tas, kuris tempia žemyn, bet tas, kuris neleidžia visiškai nuskristi į kosmosą be skafandro.
Išvada: Pasaulis be jų būtų nuobodus (ir stovėtų vietoje)
Pramuštgalvis – tai ne diagnozė, o gyvenimo būdas. Tai žmonės, kurie nuspalvina mūsų pilką kasdienybę ryškiomis spalvomis. Taip, jie sukelia daug triukšmo. Taip, jie kartais pridaro žalos. Taip, jų mamos žyla anksčiau laiko. Tačiau be jų mes vis dar sėdėtume urvuose, bijodami iškišti nosį į lauką.
Visuomenei reikia balanso. Reikia tų, kurie saugo ugnį (stabilumo garantų), ir tų, kurie eina ieškoti naujų miškų (pramuštgalvių). Jei jaučiate savyje tą nerimastingą dvasią, tą norą „pramušti galvą“ į nežinomybę – neslopinkite jo. Tik išmokite užsidėti šalmą. O jei esate tas, kuris stebi pramuštgalvį iš šono – nepykite ant jo. Geriau pasiimkite kamerą. Tikėtina, kad tuoj pamatysite kažką nepaprasto.